Faktas, kurio galbūt nežinojote: šis tyrinėtojas Ameriką atrado puse tūkstantmečio anksčiau nei Kolumbas

Puse tūkstantmečio anksčiau nei Kristupas Kolumbas „atrado“ Ameriką, vikingų pėdos tapo pirmosiomis europietiškomis pėdomis, kada nors palietusiomis Šiaurės Amerikos žemes.

Ekspedicijos vadovui Leifui Erikssonui tyrinėjimas buvo šeimos verslas. Jo tėvas Erikas Raudonasis po to, kai 985 metais buvo ištremtas iš Islandijos dėl kaimyno nužudymo, įkūrė pirmąją europiečių gyvenvietę Grenlandijoje (beje, paties Erikos Raudonojo tėvas buvo ištremtas iš Norvegijos už žmogžudystę).

L.Erikssonas – kuris, kaip manoma, 970 metais gimė Islandijoje – savo paauglystę praleido Grenlandijoje. Daugmaž 1000 mūsų eros metais L.Erikssonas patraukė į savo protėvių žemes Norvegijoje. Ten karalius Olafas I Tryggvasonas atvertė jį į krikščionybę ir įpareigojo naujakrikštą savo ruožtu į krikščionybę atversti Grenlandijos pagonis. Būsimam atradėjui pavyko į krikščionybę atversti savo motiną, kuri pastatė pirmąją Grenlandijoje krikščionių bažnyčią – tačiau ne tėvą.

Islandų legendos – sagos – pasakoja L. Erikssono nuotykius Naujajame pasaulyje 1000 mūsų eros metais. Šios senovės skandinavų istorijos sklido iš lūpų į lūpas, kol galiausiai XII ir XIII amžiais buvo užrašytos. Dvi sagos pateikia dvi skirtingas versijas, kaip L. Erikssonas atvyko į Šiaurės Ameriką.

Anot „sagos apie Eriką Raudonąjį“, L Erikssonas Atlanto vandenyną kirto per klaidą – kai po atsivertimo į krikščionybę plaukė iš Norvegijos ir nukrypo nuo kurso. Tuo tarpu „grenlandiečių saga“ pasakoja, kad L.Erikssono kelionė į Šiaurės Ameriką nebuvo atsitiktinumas. Vikingų keliautojas buvo girdėjęs apie keistas žemes į vakarus nuo Islandijos. Apie šias žemes jis išgirdo iš pirklio Bjarnio Herjolfssono, kuris dešimtmečiu anksčiau netyčia praplaukė Grenlandiją ir nuplaukė iki pat Šiaurės Amerikos krantų – tačiau ten neišsilaipino. L.Erikssonas įsigijo pirklių laivą, surinko 35 žmonių įgulą ir nuplaukė pirklio nupasakotais keliais.

Kirtę Atlanto vandenyną vikingai atrado uolėtą ir nederlingą žemę dabartinėje Kanadoje. L.Erikssonas šias žemes pavadino „Hellulandu“ – išvertus iš senosios norvegų kalbos tai reiškė „plokščių akmenų žemę“. Mokslininkai mano, kad tai galėjo būti dabartinė Bafino Žemė (didžiausia Kanados sala). Tada norvegai patraukė piečiau į medžių pilną vietovę, kurią pavadino „Marklandu“ (miškų žeme). Tikėtina, kad tai buvo šiandieninis Labradoras – ir galiausiai apsistojo šiauriniame smaigalyje – Niufaundlendo saloje.

Vikingai ten praleido visą žiemą ir pasimėgavo švelnesniu klimatu nei gimtinėje. Jie tyrinėjo aplinkinius regionus, kuriose rado daug vešlių pievų, pilnus lašišų upelius ir laukines vynuoges, puikiai tinkančias vynui – todėl L. Erikssonas šias žemes pavadino Vinlandų (vyno žemėmis).

Praleidę žiemą Vinlande, L.Erikssonas su įgula patraukė į Grenlandiją – su taip trūkstama mediena ir didžiuliais kiekiais vynuogių. L.Erikssonas, kuris vėliau po savo tėvo mirties paveldėjo Grenlandijos lyderio pareigas, niekada nebegrįžo į Šiaurės Ameriką – tačiau kiti vikingai ir toliau traukdavo į Vinlandą dar bent dešimtmetį.

Tačiau nepaisant žymiai gausesnių išteklių Šiaurės Amerikoje, vikingai liko gyventi Grenlandijoje. Taip galėjo nutikti žiaurių susirėmimų, kurių metu Šiaurės Amerikos čiabuviai nužudė L.Erikssono brolį Thorwaldą.

Archeologai yra aptikę įrodymus, kurie patvirtina sagų istorijas apie senųjų norvegų kelionę į Šiaurės Ameriką. 1960 metais norvegų tyrinėtojas Helge Ingstadas tyrinėjo Labradoro ir Niufaundlendo krantus, ieškodamas gyvenviečių likučių – ir juos atrado pačiame Niufaundlendo smaigalyje, L‘Anse Aux pievose. Tarptautinė archeologų komanda, kurioje buvo ir H. Ingstado žmona Anne, iškasė vikingų artefaktų, datuojamų 1000 mūsų eros metais – o taip pat senovės norvegų kaimelio likučius, kurie dabar yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Nors K.Kolumbas yra pagerbiamas JAV federaline švente, pirmosios europiečių ekspedicijos į Šiaurės Ameriką lyderis nebuvo visiškai užmirštas. 1964 metais JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas pasirašė deklaraciją, kuria spalio 9 dieną paskelbė Leifo Erikssono diena – tokiu būdu pagerbdamas vikingų keliautoją, jo įgulą ir skandinavišką Amerikos paveldą.

Spalio 9 diena buvo pasirinkta dėl to, kad tą dieną 1825 metais į Niujorką atvyko laivas „Restauracija“, kuris plukdė pirmąją organizuotą Norvegijos imigrantų grupę į JAV.