Japonijai galutinai palaužti skirtas „demono branduolys“ atsisuko prieš jo kūrėjus – mirtį lėmė vos vienas neatsargus veiksmas (Foto, Video)

Savaite anksčiau „Mažylis“ sprogo virš Hirošimos, o  virš Nagasakio – „Storulis“.

Tai buvo pirmosios ir vienintelės karyboje kada nors panaudotos branduolinės bombos, nusinešusios net 200 000 gyvybių – ir jei viskas būtų pasisukę kiek kitaip, pragarišku pavidalu būtų įvykęs ir trečias mirtinas branduolinis smūgis.

Patyrusi du atominius smūgius, Japonija rugpjūčio 15 d. nedelsdama sutiko su sąjungininkų reikalavimais ir pasidavė, Japonijos radijui transliuojant įrašytą imperatoriaus Hirohito kalbą.

Tai buvo pirmas kartas, kai Japonijos visuomenė apskritai kada nors girdėjo savo imperatorių balsą, tačiau Los Alamos laboratorijos Naujojoje Meksikoje – dar žinomo kaip projektas Y – mokslininkams šis įvykis turėjo aktualesnę reikšmę.

Tai reiškė, kad trečiosios atominės bombos, su kuria jie dirbo, šerdies - 6,2 kilogramo rafinuoto plutonio ir galio rutulio – karo pajėgoms neprireiks.

Jei karas nebūtų pasibaigęs po dviejų atominių bombų panaudojimo, ši plutonio šerdis būtų sumontuota antrojoje „Storulio“ bomboje ir vos po keturių dienų susprogdinta virš kito nieko neįtariančio Japonijos miesto.

Vis dėlto, karui pasibaigus, Los Alamoso plutonio rutulys – kodiniu pavadinimu „Rufus“ – buvo paliktas tolesniems bandymams atlikti.

Tačiau, dėl neatleistino aplaidumo ir saugumo stokos, šie bandymai du kartus pasibaigs tragiškai.

Pirmasis incidentas įvyko nepraėjus nė savaitei po Japonijos pasidavimo ir praėjus tik dviem dienoms po atšaukto trečio bombardavimo.

Galbūt ši misija niekada nebuvo paleista, tačiau „demono branduolys“ vis tiek rado galimybę nužudyti.

Los Alamos mokslininkai gerai žinojo riziką, atlikdami su juo kritiškumo eksperimentus – matuoti ribą, iki kurios plutonis taps superkritiškas – taško, kai branduolinės grandinės reakcija išlaisvins mirtinos spinduliuotės sprogimą.

Manheteno projekto – kurio dalis buvo „Los Alamos“ laboratorija – mokslininkų atliktas bandymas buvo išsiaiškinti, kaip toli galima nueiti, kol įvyks pavojinga reakcija.

Jie šiuos didelės rizikos eksperimentus neoficialiai vadino „drakono uodegos kutentimu“, žinodami, kad jei jiems atsitiktų nelaimė, jie būtų sudeginti.

Pirmasis incidentas

1945 m. rugpjūčio 21 d. naktį Los Alamoso fizikas Harry Daghlianas po vakarienės grįžo į laboratoriją, kad vienas „pakutentų drakono uodegą“ – šalia nebuvo jokių kitų mokslininkų (tik apsaugos darbuotojas), o tai pažeidė saugumo protokolus.

Daghlianas apdėjo plutonio sferą iš volframo karbido pagamintomis plytelėmis, kurios atspindėjo šerdies išmestus neutronus atgal į ją, priartindamas ją prie kritiškumo.

Plytelė po plytelės Daghlianas pastatė šias atspindinčias sienas aplink šerdį, kol jo neutronų stebėjimo įranga parodė, kad plutonis jau bus superkritiškas, jei jis uždės bent vieną papildomą plytelę.

Jis pajudėjo norėdamas atitraukti vieną iš plytelių, bet tai darydamas netyčia numetė ją tiesiai ant sferos viršaus, sukeldamas superkritiškumą ir sukurdamas mėlynos šviesos spindesį bei šilumos bangą.

Daghlianas nedelsdamas ištiesė ranką ir nuėmė plytelę, bet tai padaręs pajuto rankoje dilgčiojimą.

Deja, jau buvo per vėlu. Per tą trumpą akimirką jis gavo mirtiną radiacijos dozę. Jo apdeginta, apšvitinta ranka pūslėjo, ir po kelių savaičių pykinimo ir skausmo jis ilgainiui pateko į komą.

Jis mirė praėjus vos 25 dienoms po nelaimės. Budintis apsaugos darbuotojas taip pat gavo nemirtiną radiacijos dozę.

Nepaisant saugumo procedūrų peržūros po Daghliano mirties, bet kokių atliktų pakeitimų nepakako, kad pavyktų išvengti panašios avarijos kitais metais.

Tęsinys kitame puslapyje: