Sovietų propagandos įrankis, tapęs anekdotų herojumi – Vasilijus Čiapajevas: kas jis buvo iš tiesų? (Foto, Video)

Jei paklausite ruso ar kito žmogaus iš kitų posovietinių šalių, kas buvo žinomiausias Raudonosios armijos vadas, atsakymas daugeliu atvejų bus tas pats – Čiapajevas.

Tačiau tuo pačiu metu respondentas greičiausiai nežinos jokių šios prieštaringos asmenybės biografijos detalių ir tikriausiai niekada nebus matęs filmo apie jo gyvenimo istoriją.

Vasilijus Ivanovičius Čiapajevas nebuvo pagrindinis Sovietų Sąjungos karinis vadas ir, nepaisant savo asmeninės drąsos, jis neatliko jokių išskirtinių, vaizduotę viršijančių žygdarbių.

Taigi, kaip atsitiko, kad paprastas pilietinio karo vadas tapo ne tik savo kartos kulto herojumi, bet ir dabar, praėjus 100 metų, jo vardas vis dar yra prisimenamas buvusiame Rytų bloke?

Dviejų karų dalyvis

Vasilijus Čiapajevas (tikrasis vardas – Čepajevas) gimė neturtingų mordvių šeimoje 1887 m. vasario 9 d. 1908 m. paimtas į kariuomenę. 1915 m. baigė jaunesniųjų karo vadų mokyklą.

Jo karinė karjera prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo mūšio laukuose. Ten jis pakilo iki majoro seržanto laipsnio ir buvo apdovanotas Šv. Jurgio kryžiumi tris kartus. 1917 m. rugsėjį, prieš pat Spalio revoliuciją, Čiapajevas prisijungė prie bolševikų.

Kilęs iš „teisingo“ valstiečių sluoksnio, turintis daug karinės patirties ir išskirtinių vadovo savybių, Vasilijus greitai kopė Raudonosios armijos karjeros laiptais. Pilietinio karo metu, kuris siautė per šalį, jis iš pulko vado tapo divizijos vadu.

Vėliau sovietų propaganda Vasilijų Čiapajevą vaizdavo kaip veržlų raitelį. Tiesą sakant, dėl žaizdos, kurią jis patyrė kovodamas Pirmajame pasauliniame kare, Čiapajevas negalėjo ilgai joti žirgu ir pirmenybę teikė automobiliui ar motociklui su šonine priekaba. Be to, jis vadovavo ne kavalerijai, o veikiau pėstininkams.

1919 m. pavasarį ir vasarą Čiapajevas dalyvavo karinėse operacijose prieš Rusijos baltagvardiečių vado Aleksandro Kolčako baltąsias armijas Volgos regione ir Pietų Urale. Bolševikams pavyko sustabdyti priešo puolimą, taip pat užgrobti pagrindinį Ufos pramonės centrą. Tuo pat metu Čiapajevo vadovaujami 25-osios šaulių divizijos daliniai pirmieji įsiveržė į miestą.

Čiapajevas taip pat dalyvavo malšinant valstiečių sukilimus, nukreiptus prieš vadinamąją „perteklinio pasisavinimo sistemą“ – duonos ir kito maisto konfiskavimą valstybės reikmėms.

Čiapajevo mirtis

Čiapajevo mirties aplinkybės tebėra paslaptingiausias jo biografijos epizodas. Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kaip ji mirė.

1919 m. rugsėjo 5 d. tūkstantis baltųjų armijos kazokų surengė drąsų reidą Raudonosios armijos užnugaryje ir surengė netikėtą ataką prieš Čiapajevo būstinę Lbiščensko mieste (dabar Čiapajevo kaimas Kazachstane).

„Prieš aušrą priešas iš trijų pusių priartėjo prie Lbiščensko. Rytinėje pusėje buvo Uralo upė. Buvo nutrauktos telefono ir telegrafo ryšio linijos su kariuomene ir su Uralsko miestu. Kai kurie vietiniai kazokai pasuko į Lbischenską atgaliniais keliais tam, kad užpultų iš užnugario“, rašoma knygoje „Čiapajevas“, kurią parašė vado vaikai Aleksandras ir Klavdia.

Raudonosios pajėgos patyrė triuškinantį pralaimėjimą: mieste žuvo 1 500 žmonių, dar 1 000 buvo arba užmušti stepėje, arba paskandinti Uralo upėje bandydami pabėgti.

Remiantis oficialia įvykių versija, taip mirė Čiapajevas, kritęs nuo priešo kulkos upės viduryje. Remiantis kitais šaltiniais, sužeistas Čiapajevas valtimi buvo išplukdytas į kitą kranto pusę, kur mirė. Taip pat spėliojama, kad jis galėjo būti sugautas ir sušaudytas. Bet kokiu atveju Vasilijaus palaikai niekada nebuvo rasti.

Tęsinys kitame puslapyje: