Pamirštas kraupus įvykis: 1925 m. Vilniaus mokykloje moksleiviai per egzaminus įvykdė žudynes - tai buvo pirmasis toks išpuolis Europoje

Vykstant egzaminui, du moksleiviai pradėjo šaudyti ir panaudojo granatas. Iš viso žuvo 5 žmonės, dar keliolika buvo sužeista. Vilnių tuomet valdė lenkai, įvykis įvyko lenkiškoje gimnazijoje, ir į lietuvių istorinę atmintį įvykis nepateko.

Informaciją apie įvykį surinko istorikas doc. dr. Juozapas Blažiūnas. Jis pagrindiniais faktais pasidalino savo „Facebook“ paskyroje.

Naudojo pistoletus ir granatas

Tragedija įvyko 1925 m. gegužės 6 d. Vilniaus Joachimo Lelevelio vardo gimnazijoje. Ši gimnazija buvo įsikūrusi pastate šalia Lukiškių, kur dabar veikia Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

Tą dieną mokykloje vyko matematikos brandos egzaminas. Susirinkę į didžiąją pastato salę VIII klasės moksleiviai, susėdę po vieną, sprendė užduotis, o juos prižiūrėjo komisija.

Kaip galėjo atrodyti vaizdas salėje, galite matyti žemiau esančioje nuotraukoje. Ji daryta ne Vilniuje, tačiau egzaminai tuomet Lenkijoje visur atrodė panašiai.

Brandos egzamino metu mokinys Stanisławas Ławrynowiczius nereagavo į egzaminų komisijos pastabas nutraukti pokalbius su kitu moksleiviu. Tuomet gimnazijos direktorius Edwardas Bieganskis priėjo prie Lawrynowicziaus ir iš jo paėmė egzaminų lapą.

Tada mokinys išsitraukė revolverį ir pradėjo šaudyti į direktorių. Šis spruko link durų, bet vienas šūvis kliudė petį ir jį sužeidė. Kitas mokinys – Aleksandras Zagorskis – bandydamas nuo šūvių pridengti direktorių žuvo.

Pasibaigus šoviniams, S.Lawrynowiczius išsitraukė granatą. Kiti mokiniai puolė ant jo, bandydami granatą atimti.

Situacija baigėsi tuo, kad granata sprogo S.Lawrynowicziaus rankose. Tiek jis, tiek bandęs granatą atimti mokinys Tadeuszas Domanskis žuvo. Aplinkiniai mokiniai ir mokytojai buvo sužeisti, kai kurie sunkiai.

Tuo situacija nesibaigė – S.Lawrynowicziaus draugas Januszas Obranpalskis irgi išsitraukė ginklą bei pradėjo šaudyti į egzaminų komisijos narius.

Tačiau šiems viskas baigėsi laimingai: nors mokinį ir komisijos narius skyrė vos kokie septyni metrai, nė vienas šūvis nebuvo taiklus.

Tada Obranbalskis išbėgo į koridorių ir sviedė granatą. Ši nesprogo – nebuvo ištrauktas saugiklis. Tada Obranbalskis nusišovė.

Po kelių valandų pirmosios granatos sprogimo metu sužeistas mokytojas Janas Jankowskis mirė ligoninėje. Taip išpuolio aukų skaičius, įskaičiuojant ir jo vykdytojus, išaugo iki 5.

Sužeistas buvo mokyklos direktorius ir bent 7 moksleiviai. 3 iš jų buvo sužeisti sunkiai, bent vienam teko amputuoti pirštus. Kitais duomenimis, sužeisti galėjo būti ir 9, 12 ar 20 moksleivių – įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus skaičius.

Po tragedijos atliekant tyrimą paaiškėjo, kad abu mokiniai kruopščiai planavo išpuolį: vienoje mokyklos patalpoje buvo rasti du kilogramai sprogmenų ir daug puolamųjų granatų. Taip pat rastas ir Obranbalskio atsisveikinimo laiškas. Jo turinys viešai neatskleistas.

Moksleiviai buvo iš gerų šeimų

Pasak doc. dr. Juozapo Blažiūno, informaciją apie žudynes Vilniaus mokykloje jis rado atsitiktinai – rinkdamas informaciją apie šį laikotarpį, bet visai kita tema.

„Man įdomu pasidarė, nes nieko apie tai nežinojau. Pasiklausinėjau ir kolegų, pasirodo, niekas nebuvo girdėję. Pradėjau po truputį tyrinėti“, – sakė J.Blažiūnas.

Pasak J.Blažiūno, įvykį pirmosiomis dienomis nušvietė tiek Lenkijos, tiek pasaulio spauda.

„Tai absoliučiai unikalus įvykis, pirmas atvejis Europoje, kai gimnazistai įvykdo išpuolį mokykloje. Teroristinį, galima sakyti, nes buvo rasta ir sprogmenų, ir matosi, kad jie planavo ir ruošėsi. Rasta ir ginklų, ir planų, ir viso kito. Visi buvo nustebę, šokiruoti“, – sakė J.Blažiūnas.

Gegužės 7 d. informacija apie išpuolį pasirodė Lenkijos laikraščiuose. Kaip ir galima tikėtis, netrukus prasidėjo svarstymai, kokie galėjo būti šio išpuolio motyvai.

Kai kurie laikraščiai svarstė, kad tai gali būti susiję su komunistiniu pogrindžiu, kad galbūt išpuolį organizavo bolševikai.

Visgi, pasak J.Blažiūno, tokie svarstymai pagrindo greičiausiai neturėjo. Moksleiviai kaip tik buvo labiau dešinieji, ultrapatriotai, susiję su Jozefu Pilsudskiu.

„Vienas išpuolio vykdytojų pats buvo legionierius, dalyvavo kovose su bolševikais, tik po kovų pratęsė mokslus. Be to, jie abu buvo sukarintos Lenkijos jaunimo organizacijos, panašios į lietuviškuosius šaulius, nariai. Todėl ir turėjo priėjimą prie ginklų. Vienas išpuolio vykdytojų, Lawrynowiczius, netgi kolekcionavo ginklus, buvo žinomas kaip sprogmenų, granatų žinovas ir kolekcionierius“, – sakė J.Blažiūnas.

Abu išpuolį įvykdę moksleiviai buvo kilę iš pasiturinčių šeimų, tėvai ėjo aukštas pareigas. Vieno tėvas buvo Vilniaus miesto valdybos narys, kito – Varšuvos banko aukštas pareigas ėjęs tarnautojas.

Anksčiau nusikaltimų nė vienas jų nebuvo įvykdęs, tačiau moksleivių biografijose buvo įrašų apie konfliktus su policija, jie buvo gavę baudų už greičio viršijimą mieste.

Abu jie buvo vyresni už bendramokslius. S.Lawrynowiczius buvo pertrauką moksluose padaręs dėl karo, be to, jam buvo tekę kartoti kursą.

Pasak J.Blažiūno, nors tiksliai pasakyti neįmanoma, greičiausiai įvykdyti išpuolį moksleivius paskatino ne kokios nors politinės idėjos, o nepasitenkinimas mokykla, jos griežta tvarka ir griežtu direktoriumi.

„Lawrynowiczius išvakarėse neišlaikė pirmojo egzamino. O mokyklos direktorius buvo konfliktiška asmenybė – nors daugelis jį mylėjo už griežtumą ir ūkiškumą, jam lygiai taip pat buvo prikaišomi visokie dalykai. (…) Direktorius buvo labai griežtas, kietas kirvis pilna to žodžio prasme. Išpuolis, matyt, buvo vykdytas prieš jį ir mokytojus, tą griežtą švietimo sistemą“, – sakė J.Blažiūnas.

Lenkijos spaudoje po žudynių pasirodė nuomonių, kad galbūt baigiamųjų egzaminų sistemą Lenkijoje reikėtų keisti, kad mokykloje per daug psichologinės įtampos, mokymosi sistema Lenkijos gimnazijose yra per daug paremta „kalimu“ ir būtinybe viską atsiminti, kad tėvai ir mokytojai nepakankamai įsitraukia į jaunimo ugdymą.

Tačiau, pasak J.Blažiūno, ar tokios kalbos privedė prie bent jau kokių nors mokymosi sistemos ar egzaminų sistemos pokyčių, lieka neaišku, tam reiktų išsamesnio tyrimo.

Pražudyti moksleiviai ir mokytojas po dviejų dienų, gegužės 8 d., buvo gražiai ir iškilmingai palaidoti. Moksleiviai – Rasų kapinėse, mokytojas – stačiatikių kapinėse, kadangi buvo stačiatikis.

Nors pirmąją dieną po žudynių Vilniaus mokykloje apie jas Lenkijos laikraščiai rašė daug, vėliau, po laidotuvių, daugiau naujos informacijos apie įvykį laikraščiuose jau nebepasirodė. Direktorius buvo perkeltas į kitą mokyklą Lovicės mieste netoli Varšuvos.

Rašė ir lietuviška spauda

Apie tragiškas žudynes mokykloje kitą dieną po jų rašė ir Vilniaus lietuvių laikraštis „Vilniaus aidas“. Straipsnis vadinasi „Baisus atsitikimas lenkų gimnazijoj“.

„Po baisaus trenksmo atsipeikėjusieji išvydę baisų reginį. Lawrynowiczius sudraskytas į gabalus, kitas mokinys Domanskis pertrauktas perpus, trečias mokinys Obrępalskis sunkiai sužeistas: taip pat sunkiai sužeistas mokinys Zagorskis ir fizikos mokytojas Jankowskis. Salėj visa sunaikinta, sudraskyta, po sienas, grindis išdrabstyti mėsagaliai, visa aptaškyta krauju. Pasikėlęs baisus riksmas ir vaitojimai. Lengviau sužeistų esą apie 20“, – rašė „Vilniaus aidas“.

Laikraštis atkreipė dėmesį, kad į nelaimės vietą tuoj atvyko aukšti valdininkai, policijos vadai, prokuratūros atstovai. Taip pat, pasak straipsnio autoriaus, šis atsitikimas parodo, „kokių nenormalių santykių esama mokyklų srity“.

„Prieš pora metų Vilniuje kvotimų (taip tada vadinti egzaminai, – red. past.) laiku taip pat yra buvę riaušių, tačiau tada ekscesai pasibaigė rašalinių ir kt. laidymu. Šiuo žygiu visa tai išsiliejo į labai liūdną ir baisią formą, tiek daug aukų pareikalavusią. Jeigu jokiu būdu negalima pateisinti baisaus Lawrynowicziaus žingsnio, tai lygiai reikalinga ištirti, kas gi jį galų gale pastūmėjo prie jo. Po nelaimės mieste negalima apsiklausyti kalbomis, kad direktorius Bieganskis nebuvęs visada taktingas“, – rašė „Vilniaus aidas“.

Po šaudynių Vilniaus prokuratūra išties pradėjo tyrimą, siekdama išsiaiškinti aplinkybes. Tačiau jokios tyrimo išvados bent jau viešai greičiausiai taip ir nebuvo paskelbtos – J.Blažiūnui tokios informacijos rasti nepavyko.

Ar tyrimas apskritai buvo baigtas ir kokios nors išvados apskritai buvo padarytos, irgi nežinia. Tad istorijoje liko daug neatsakytų klausimų.