Anarchijos bastionas, ginkluotas iki dantų ir turėjęs išskirtiniausią vėliavą bei šūkį – kaip Rusijos jūreiviai įkūrė savo sovietų mikrovalstybę Baltijos jūroje (Foto, Video)

Naissaaro jūreivių ir tvirtovės statytojų Sovietų Respublika

Naissaaras (vok. Nargen; šved. Nargö) yra sala į šiaurės vakarus nuo Talino Estijoje. Salos plotas yra 18,6 kvadratiniai kilometrai. Ji yra 8 kilometrų ilgio ir 3,5 kilometro pločio, o nuo žemyno nutolusi yra maždaug 8,5 kilometro.

Idėja įkurti nepriklausomą respubliką Nargeno saloje (šiandien žinoma kaip Naissaaras) netoli Estijos pakrantės pirmą kartą kilo 1917 m. gruodžio mėn. Rusijos karo laivo „Petropavlovsk“ vyresniajam raštininkui Stepanui Petrichenko. Ir jūrininkai negalėjo pasirinkti palankesnio laiko.

Rusija vis dar nebuvo atsigavusi po bolševikų perversmo sukrėtimo. Jos kariuomenė, kentusi ilgus metus trukusios kruvinos kovos, tuo metu buvo beveik visiškai praradusi drausmę ir moralę. Be to, visų dėmesį atkreipė gruodžio 15 dieną pasirašytas Bresto-Litovsko paliaubų susitarimas su Vokietija. Pagaliau prasidėjo kalbos apie ilgalaikę taiką.

Dėl to, Revelyje (šiuolaikinis Talinas) niekas nesutrukdė 90 Baltijos laivyno jūreiviams (kurių buvo 80-90) įkurti savo šalį vos už kelių kilometrų esančioje Nargeno saloje, kurią pavadino Naissaaro jūreivių ir tvirtovės statytojų Sovietų Respublika (Rusai Pirmojo pasaulinio karo metu saloje pastatė fortą).

Jūreivių įkurta „respublika“ turėjo ypatingą vėliavą – juodame fone buvo kaukolė, kaulai, sukryžiuota ietis ir dalgis, ir šūkis „mirtis buržujams“.

Popieriuje politinė sistema buvo panaši į Sovietų Rusiją, turinti vyriausybę, sudarytą iš žmonių komisarų tarybos ir jos pirmininko (paties Petričenko). Tačiau iš tikrųjų sala greitai pasidavė chaosui ir anarchijai.

„Laisvės“ sala

Salos vietinių gyventojų buvo keli šimtai, daugiausia Estijos švedų. Jie buvo išnaudojami visais būdais. Mokesčiai buvo visiškai savavališki. Trumpai tariant, jūreiviai pasiėmė viską, ko tik panorėjo. Moterys be ceremonijų buvo išprievartautos.

Kai pradėjo trūkti išteklių, Petrichenko nukreipė žvilgsnį į Revelį. Nepaisant nedidelio dydžio, Nargenas iki dantų buvo apginkluotas įvairiais įtvirtinimais ir artilerijos baterijomis, kad galėtų veiksmingai uždengti bet kokį priešo laivyną, bandantį priplaukti prie Revelio. Dabar ginklai buvo nukreipti į patį miestą.

Grasindami sunaikinti pusę miesto (kas buvo visiškai įmanoma su Nargeno karine jėga), jūrininkai pareikalavo, kad jo gyventojai aprūpintų juos atsargomis, alkoholiu ir vietos kaliniais, kad jie valytų sniegą ir atliktų kitus darbus.

Žlugimas

Nargeno jūreiviai didžiąją savo dienų dalį leido būdami visiškai girti, tačiau vis tiek sugebėjo sekti politinius veiksmus „kaimyninėje“ Rusijoje. Pasiskelbusios respublikos vyriausybė buvo labai pasipiktinusi 1918 metų vasarį iš Brest-Litovsko atėjusia žinia apie bolševikus, norinčius grąžinti Baltiją vokiečiams, ir buvo pasirengę kovoti iki mirties, kad taip neatsitiktų.

Tačiau jų ryžtas pasirodė esąs šiek tiek daugiau nei žodžiai. Vokietijos ir bolševikų derybos nutrūko, o Vokietijos armija atnaujino kovas ir mėnesio pabaigoje priartėjo prie Revelio.

Estijos Respublika oficialiai paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 23 d., tačiau netrukus ją okupavo ir aneksavo Vokietijos imperija. 1918 m. vasario – lapkričio mėn. vokiečiai užėmė Taliną ir likusią Estiją.

Nepaisant to, kad Nargeno garnizonas turėjo nemažai ugnies galios, kad galėtų apginti salą, jūreiviai nusprendė pabėgti. 1918 m. vasario 26 d., be kovos ir net nesunaikinę įtvirtinimų bei ginklų saloje, jūreiviai įsėdo į savo laivus ir pirmiausia paliko išvyko į Helsingforsą (Helsinkis), paskui Petrogradą (Sankt Peterburgas). Maža to, jie saloje paliko apie tuziną savo mirusių girtų brolių. Vokiečių pajėgos okupavo salą.

Jūreiviai pasiekė Kronštatą (Sankt Peterburge), kur Petričenko (ironiška) 1921 m. sukėlė Kronštato jūreivių sukilimą prieš bolševikus.

Pasitraukus vokiečių kariuomenei, 1920 m. sala tapo naujos Estijos Respublikos dalimi.