„Kraujas vandenyje“ – legendinis vandensvydžio mačas tarp Vengrijos ir SSRS. Baseine vyko tikras karas (Foto, Video)

Kiekvienose vandensvydžio varžybose yra du aspektai: grakštus atletiškumas virš vandens, grubus žaidimas ir pigūs smūgiai, paslėpti po vandeniu.

1956 m. Melburno olimpinės žaidynės buvo panašios į vandensvydžio žaidimą. Iš pažiūros jos buvo „draugiškos“, tačiau realiai vyko Šaltojo karo veiksmai.

Nė vienam Melburno vasaros žaidynių renginiui nebuvo suteiktas didesnis politinis atspalvis nei vandensvydžio pusfinalio rungtynėms tarp Vengrijos ir Sovietų Sąjungos (SSRS).

Likus kelioms savaitėms iki rungtynių sovietų tankai ir kariuomenė žiauriai sutriuškino trumpai gyvavusią Vengrijos revoliuciją.

Dabar nekenčiami varžovai susitiko akis į akį olimpiniame baseine. Dar nesibaigus žaidimui legendinis susitikimas amžinai bus žinomas kaip „kraujas vandenyje“.

Studentų protestai perauga į Vengrijos revoliuciją

Melburno žaidynės buvo surengtos 1956 m. lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje, kad sutaptų su Australijos vasara.

Tuo tarpu, Vengrijoje spalio 23 d. studentai surengė plataus masto gatvės protestą, siekdami laisvės nuo sovietų okupacijos ir politinių represijų. Jie nuvertė Stalino statulas ir apsupo valstybinę radijo stotį, reikalaudami perskaityti pareiškimą eteryje.

Vengrijos slaptoji policija apšaudė studentus. Atsakydami į tai, Vengrijos armijos nariai perdavė ginklus protestuotojams. Per kelias dienas tai, kas prasidėjo kaip izoliuotas gatvės protestas Budapešte, greitai peraugo į ginkluotą revoliuciją su šalininkais visoje šalyje. Spalio 28 d. Vengrijoje dislokuota sovietų kariuomenė atsitraukė patyrusi Molotovo kokteilių lietų.

Greita Vengrijos revoliucijos sėkmė Vengrijos olimpinei rinktinei buvo tokia pat jaudinanti kaip ir studentų protestuotojams. Sportininkai, įskaitant olimpinę čempionę Vengrijos vandensvydžio rinktinę, leidosi tolimai kelionei į Australiją manydami, kad jie pirmieji atstovaus laisvą pokario Vengriją.

Prasidėjus olimpinėms žaidynėms, SSRS sutriuškina Vengrijos revoliuciją

Vengrijos olimpiečiams prireikė kelių dienų, kol jie atvyko į Melburną, nes jų kelionių planus sutrikdė Sueco krizė, kai sovietų lyderis Nikita Chruščiovas grasino atominiais ginklais Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, jei jie neišves savo karių iš Egipto Sueco kanalo zonos.

Nors pasaulio dėmesys buvo sutelktas į Egipte vykstančią dramą, Chruščiovas geležiniu kumščiu puolė sukilimą Vengrijoje. Lapkričio 4 dieną sovietai šturmavo Budapeštą didžiuliu ugnies pajėgumu – šimtais tankų, tūkstančiais karių ir oro parama.

Konservatyvūs skaičiavimai rodo, kad sovietų puolimo metu buvo nužudyta 2500–3000 vengrų. Tai buvo studentai ir gamyklos darbuotojai su Molotovo kokteiliais prieš tankų kolonas ir karo lėktuvus.

Vengrijos olimpinė rinktinė triumfuodama paliko Budapeštą ir emocingais šūkiais atvyko į Melburną, gedėdama tautiečių praradimo ir naujai atrastos laisvės. Jų šokas ir liūdesys netruko virsti įniršiu, kurį jie nukreipė į savo sportinius pasirodymus.

Likimo ironija – Vengrijos vandensvydžio rinktinė – didžioji favoritė vėl laimėti auksą 1956 m. žaidynėse – turėjo žaisti pusfinalio varžybas prieš sovietus.

Vengrijos ir sovietų vandensvydžio komandos gerai pažinojo viena kitą. Komunistų vadovybė Maskvoje buvo priversta susitaikyti su nemaloniu pralaimėjimu, kai vengrai 1952 m. laimėjo auksą Helsinkio olimpiadoje, o sovietų komanda net neiškovojo medalių ir liko septinta.

Norėdami parodyti pasauliui sovietinės sistemos pranašumą, SSRS vandensvydžio komanda išvyko į Vengriją treniruotis 1956 m. žaidynėms, o kai kurie žaidėjai užmezgė draugystę per politines linijas.

Viena iš tų draugysčių buvo tarp Vengrijos vandensvydžio rinktinės kapitono Dezsö Gyarmati ir sovietų komandos kapitono Petre Mshvenieradze, pravarde „Petras Didysis“, Mshvenieradze dažnai apsistodavo Gyarmati namuose Budapešte.

Bet tai nereiškė, kad baseine nebus jokio pasigailėjimo

Satelitinėms sovietų bloko šalims, tokioms kaip Vengrija ar Jugoslavija, niekas taip nepatiko, kaip pergalės prieš rusus.

Kruvinasis pusfinalis

Vengrijos strategija buvo paprasta – žodžiais ir fiziškai užgaulioti sovietinius žaidėjus, kol jie praras savitvardą ir atsikirs, o tai vengrams uždirbs baudinį.

Gyarmati negaišo laiko daužydamas senam bičiuliui Mshvenieradzei į veidą, sulaužydamas jam nosį. Ir kai Mshvenieradze grįžo į baseiną, Gyarmati vėl smogė jam į nosį, įsiutindamas jį. Vandensvydis yra nepaprastai fizinis sportas, tačiau dauguma Vengrijos ir SSRS tarpusavio smūgių nebuvo smurtiniai.

Likus tik kelioms minutėms, vengrai pirmavo 4:0, kai Ervinui Zádorui, jaunai Vengrijos komandos žvaigždei, buvo pavesta dengti Valentiną Prokopovą. Kai abu vyrai pašoko dėl pozicijos, Zádoras paleido keiksmų srautą skirtą Prokopovui ir jo motinai.

Likus 90 sekundžių, teisėjas sušvilpė ir Zádoras apsisuko tikėdamasis, kad sovietams bus paskirta bauda. Kai Zádoras pasisuko nugara, Prokopovas pakilo iš vandens ir davė vengrui į veidą.

Kai Zádoras išlipo iš baseino, kraujas tekėjo iš šviežios žaizdos po akimi. Operatoriai užfiksavo ikoninį Zádoro vaizdą, stovintį prie baseino, kai kraujas liejosi dešine veido puse, o Vengrijos pareigūnai ir sirgaliai žengė į priekį grasindami riaušėmis.

Teisėjai sustabdė žaidimą, o Australijos policijos pareigūnai palydėjo žaidėjus atgal į rūbinę, kad būtų išvengta masinių tarpusavio muštynių. Vengrijos komanda laimėjo aukso medalių rungtynes ​​prieš Jugoslaviją, tačiau Zádoras finale nežaidė.

Į Vakarus pabėgo dešimtys sportininkų

Nors Australijos valdžios institucijos neleido CŽV dalyvauti žaidynėse, buvo daugybė amerikiečių šnipų, apsimetusių spaudos atstovais, kurie pasirūpino vizomis visiems sportininkams, norintiems išvykti į Vakarus. Tarp 46 kvietimą priėmusių sportininkų buvo keli Vengrijos vandensvydžio rinktinės nariai, įskaitant Gyarmati ir Zádor.

Gyarmati trumpai gyveno JAV, kol grįžo į Vengriją, kad vėl žaistų olimpinėje komandoje. Zádoras apsigyveno Kalifornijoje, kur tapo plaukimo treneriu. Vienas iš jo mokinių buvo jaunasis Markas Spitzas, vėliau tapęs plaukimo žvaigžde.