Kaip legendinė senovės Spartos karinė sistema treniravo berniukus į nuožmius karius – žiaurų režimą išgyveno tik stipriausi: nesuvokiami išbandymai prasidėdavo vos nuo septynerių – tačiau griežta sistema atsisuko prieš pačius spartiečius (Foto, Video)

Ar spartiečiai buvo geresni kovotojai?

Trumpai tariant, Agogė neįtraukė karinių mokymų, kol berniukai netapo suaugusiais kariais. Tikrasis jos tikslas buvo paruošti spartiečius vyrus, kad jie būtų nusiteikę visuomenės nariai ir būtų pasirengę aukoti viską dėl Spartos.

Skirtingai nuo kitų Graikijos miestų-valstybių, Sparta „buvo išskirtinė savo socialiniu ir politiniu stabilumu“, - sako Hodkinsonas. „Iš dalies to priežastis buvo ta, kad berniukų auklėjimas paskatino elgesį, skatinantį harmoniją ir bendradarbiavimą“.

Tačiau Spartos mokyklos dėmesys fitnesui padėjo Spartos kariams mūšio lauke. „Tai pavertė juos tvirtesniais ir stipresniais, gebančiais išlaikyti sunkų iš esmės medinio skydo svorį vasaros Saulėje ir turinčius didesnę ištvermę“, - sako Cartledge.

Tikroji spartiečių paslaptis buvo ne fizinis pasirengimas ar abejingumas skausmui ir kančiai, bet veikiau pranašesnė organizacija.

Spartos kariuomenė negailestingai treniravosi, kol sugebėjo tobulai įgyvendinti taktiką. „Tikriausiai tai buvo taktinių manevrų mokymas, kuris iš tikrųjų suteikė Spartos kariams pranašumą mūšio lauke", - knygoje „Spartos armija" rašo J. F. Lazenby.

Pasak Plutarcho, spartiečiai visą savo suaugusiųjų gyvenimą tęsė reguliarius karinius mokymus. „Nė vienam žmogui nebuvo leista gyventi taip, kaip jam patiko – jų mieste, kaip karinėje stovykloje, jie visada turėjo nustatytą režimą“, - rašė jis.

Kaip Cartledge rašo leidinyje „Spartan Reflections“, tik 60 metų amžiaus spartiečiams pagaliau buvo leista pasitraukti iš armijos – su sąlyga, kad jie taip ilgai gyvens.

Sparta nebuvo nenugalima

Stabilumas, kurį skatino agogė, taip pat „lėmė tam tikrą nelankstumą“, sako Hodkinsonas. Siekdami viso spartiečių efektyvumo, jie labai pasikliovė ribotu manevrų rinkiniu, o jiems nepavykus, jie neturėjo „plano B“.

Griežtas status quo pripažinimas, kurį vykdė Spartos švietimo sistema, apsunkino spartiečių susidorojimą su socialinėmis problemomis jų visuomenėje, tokiomis kaip žemės nuosavybės nelygybė ir gyventojų skaičiaus mažėjimas.

„Galiausiai tai sukėlė tam tikrą konceptualų užraktą, kai spartiečiai neįsivaizdavo kitokio gyvenimo", - aiškina Reiteris. „Dėl to spartiečiams buvo labai sunku priimti naujoves kare ar politikoje“.

Šia prasme režimas, padėjęs spartiečiams tapti tokiems tvirtiems, taip pat prisidėjo prie galutinio Spartos žlugimo.

371 m. pr. kr. Tėbai, konkuruojanti miestas-valstybė, nugalėjo Spartą mūšyje prie Leuctros naudodamiesi netradiciniais, kūrybingais kavalerijos manevrais, kuriems spartiečiai buvo per daug nelankstūs. Taip pasibaigė karinis Spartos dominavimas, nors jų tvirtų karių reputacija išliko ateinančius tūkstantmečius.