Uždariausia ir vienintelė stalinistinė Europos valstybė – kodėl Albanija, net ir susipykusi su sovietais, išliko ištikima Stalinui beveik 50 metų: pasak Albanijos, yra tik trys tikrosios socialistinės valstybės (Foto, Video)

Artimi bičiuliai

„Ištikimiausias ir patikimiausias mūsų sąjungininkas“, - apie Albaniją atsiliepė Sovietų Sąjungos diplomatas Dmitrijus Čuvachinas, kuris 1945–1952 m. dirbo ambasadoriumi šioje Balkanų valstybėje. Tais laikais tarp SSRS ir Albanijos buvo itin draugiški santykiai.

Įdomu tai, kad ne Raudonoji armija išvarė vokiečius iš šios mažos Balkanų šalies Antrojo pasaulinio karo metais, bet Albanijos nacionalinės išlaisvinimo armijos daliniai.

Tačiau būtent sovietus albanai taip pat laikė savo išvaduotojais, nes, pasak jų lyderio Envero Hoxha, „sovietų pergalė Didžiajame Tėvynės kare ir pokario pagalba Albanijai buvo lemiamas veiksnys mūsų triumfe“.

Ši pagalbos programa mažai Albanijai buvo didžiulė. Grūdai, įranga, ginklai ir specialistai buvo išsiųsti į šalį, pastatytos gamyklos, paskolos buvo suteiktos labai palankiomis sąlygomis.

Dėl to Maskva įgijo milžinišką įtaką visai Tiranos vidaus ir užsienio politikai. Tiek daug, kad kai Stalinas 1948 m. susipyko su Jugoslavijos lyderiu Josipu Brozu Tito, Hoxha iškart stojo į Maskvos pusę, sugadindamas gyvybiškai svarbius santykius su artimiausiu kaimynu.

Ne iš širdies gerumo Kremlius investavo pinigus į tolimą Albaniją. Kadangi santykiai su Belgradu buvo įtempti, tik Tirana galėjo suteikti SSRS tiesioginę prieigą prie Adrijos ir Viduržemio jūros.

Sovietų karo laivai reguliariai lankydavosi Albanijos uostuose, vyresnieji jūrų karininkai lankėsi šalyje ir derėjosi  dėl nuolatinės sovietų laivyno jūrų bazės įsteigimo.

Tikri stalinistai

Pirmasis sovietų ir albanų santykių pavojaus varpas nuskambėjo mirus Stalinui 1953 m. Netrukus po to Hoxha atvyko į Maskvą aptarti savo šalies pagalbos paketo su naująja vadovybe, tačiau sulaukė šalto sutikimo ir daugumą jo prašymų sovietai atmetė.

1956 m. XX-asis Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimas, garsėjęs tuo, kad Nikita Chruščiovas paneigė Stalino kultą, buvo pagrindinis Albanijos vadovybės veiksnys nutraukti draugiškus santykius su sovietais.

Destalinizacija išplito ne tik visoje Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos sienų, prasiskverbdama į satelitines šalis. Enveras Hoxha, kuris pats buvo mini-Stalinas, turėjo pagrindo jaudintis.

Per artimiausią politinę krizę (Albanijoje ji vadinama „apgaulingu 1956 m. Pavasariu“), kai kurie Darbo partijos nariai, kuriems įtaką padarė Chruščiovo kalbos, pasipriešino Hoxha politikai.

Nepaisant to, Hoxha laimėjo vidines politines kovas, kuri jo politiniams konkurentams kainavo laisvę, o kai kuriais atvejais ir gyvybę.

Taip Albanija tapo paskutinė šalis Europoje, kuri vis dar pripažino Stalino kultą ir vykdė politiką pagal jo doktrinas.

„Stalinas mokėjo vykdyti klasinį karą. Jis negailestingai sumušė socializmo priešus... Stalinas pasirodė esąs išskirtinis marksistas-leninistas, laikėsi aiškių principų ir persmelktas revoliucinio marksisto drąsos, ištvermės, brandos ir toliaregystės “, - savo 1976 m. traktate rašė Hoxha Chruščiovo šalininkams.

Tęsinys kitame puslapyje: