Įdomioji akinių istorija: išrasti atsitiktinumo dėka ir Vytautą bei Jogailą persekiojusios ligos

Akiniai naudoti jau kelis šimtmečius prieš mūsų erą Kinijoje ir Japonijoje. Azijos meistrų pagaminti stiklai buvo rišami prie ausų.

Taip akinius nešiojo ir graikai su romėnais. Istoriniai šaltiniai mini garsųjį 10643 m. prieš mūsų erą gyvenusį romėnų filosofą Marką Tulijų Ciceroną, nešiojusį akinius.

Mums šiandien įprasti akiniai, manoma, buvo išrasti Venecijoje apie 1280-uosius. Lašas sustingusio skaidraus stiklo, iš kurio buvo gaminami Venecijos veidrodžiai, atsitiktinai atkreipė vieno stikliaus dėmesį – paėmęs stiklą į ranką vyras pastebėjo, kad jis padidina daiktus.

XIII a. pabaigoje Venecijos stikliai pradėjo gaminti akinius, kuriuos sudarė du lęšiai su rėmeliais ir trumpomis kojelėmis. Kojelės būdavo tarpusavyje sujungtos ašimi virš nosies. Rėmeliai buvo gaminami iš medžio, metalo, banginių ūsų, vėliau ir iš varinės vielos. Trumparegiams tinkančius įdubusius lęšius, kurie tiko žiūrėti į tolį, pradėta gaminti tik daugiau nei po šimto metų.

J.Gutenbergo spausdinimo mašina knygas padarė prieinamas kiekvienam ir keleriopai padidino akinių paklausą. Bet XV a. akiniai buvo prabangos prekė – juos vieni kitiems giminaičiai palikdavo net testamentu.

Akinius iš pradžių pardavinėjo pirkliai – nes gydytojai ilgai nežinojo akinių veikimo mechanizmo. Tik XVII a. jis buvo patvirtintas moksliškai.

XVIII a. buvo sugalvotos užausinės kojelės. Maždaug tuo pat metu JAV politikas ir mokslininkas Benjaminas Franklinas sukūrė dvigubos paskirties akinius – jam jų reikėjo ir skaityti, ir žiūrėti į tolį. B.Franklinas nusprendė perpjauti lęšius skersai pusiau ir viršutinėje rėmelių pusėje įtvirtinti vienos paskirties lęšių puseles, o apatinėje – kitos.

Vienas akinių prototipų – lornetas. Tai akiniai su rankenėle. Jie buvo ypač populiarūs tarp XVIII a. didikų. Po šimtmečio kariškiai ir aristokratai pradėjo nešioti monoklius – apvalius stiklus vienai akiai. Monoklis simbolizavo priklausymą visuomenės grietinėlei. Šiek tiek vėliau paplito pensnė. Tai akiniai be kojelių, nešiojami ant nosies. Bet nei monoklis, nei lornetas, nei pensnė neįsitvirtino.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epochos rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, kad tiek Vytautą, tiek Jogailą persekiojo akių ligos. 1401-aisiais Vytauto prašymu Vokiečių ordino didysis magistras atsiuntė akių gydytoją. Ordino iždininko išlaidų knygoje užfiksuota, kad daktarui sumokėtos trys markės – už tokią sumą anuomet buvo galima nusipirkti neblogą žirgą.