Nacių puolimo išsigandę rusai svarbų ideologijos simbolį paslėpė Sibire: pasirengimas evakuoti balzamuotą Leniną vyko žaibišku greičiu

Sovietų Sąjungos sieną peržengusios 1941 m. birželio 22-osios naktį vokiečių pajėgos veržliai pajudėjo pirmyn.

Dezorganizuota ir išblaškyta Raudonoji armija traukėsi, išskyrus pavienius pasipriešinimo židinius.

Daugelyje fronto ruožų vermachtas lengvai pralauždavo besiginančiųjų liniją, įsiverždavo į užnugarį ir paspęsdavo spąstus. Puolamajam karui svetimoje teritorijoje rengtai sovietų armijai tai buvo katastrofiškos dienos.

Nors apie Maskvos bombardavimų pradžią Trečiojo reicho fiureris Adolfas Hitleris paskelbė tiktai liepos 19-osios direktyvoje, kai vokiečių karo aviacija jau galėjo pasiekti SSRS sostinę, pagrindinės komunistų relikvijos – balzamuotų revoliucijos vado V.Lenino palaikų – evakavimu į saugią vietą Kremliuje nuspręsta pasirūpinti iš anksto.

Saugojo savo simbolį

Sakoma, kad idėją apsaugoti mauzoliejuje Maskvoje esančią V.Lenino mumiją pirmosiomis karo dienomis viešai iškėlė Anastasas Mikojanas – SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininko Josifo Stalino pavaduotojas.

1941 m. birželio 26 d. mumijos evakavimą sankcionavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto politinis biuras.

Viskas turėjo būti daroma ypač slaptai, mat visuomenėje pasklidę gandai apie V.Lenino išvežimą iš Maskvos triuškinamų vokiečių pergalių fone galėjo pasėti sumaištį, paskatinti kalbas apie tai, kad vyriausybė neatmeta sostinės praradimo tikimybės ir pati rengiasi sprukti.

Birželio pabaigoje ir liepos pradžioje vargu ar Kremliuje rimtai svarstyta Maskvos užgrobimo tikimybė, bet puikiai suvokta, kad mauzoliejaus ir viso jo turinio sunaikinimas aviacinėmis bombomis būtų didžiulė propagandinė nacių pergalė.

To nieku gyvu nebuvo galima leisti. V.Leninas buvo ne tik simbolis, bet ir sovietinio ideologinio kulto objektas, pagrindinis darbininkų ir valstiečių valstybės oficialiosios mitologijos herojus, kurio mokymu rėmėsi ištikimiausias Vladimiro Iljičiaus mokinys J.Stalinas, tais laikais jau įtvirtinęs ir savo paties kultą.

Gaubė paslapties šydas

Laikinuoju V.Lenino palaikų prieglobsčiu turėjo tapti Tiumenė – miestas Vakarų Sibire, nutolęs pusantro tūkstančio kilometrų į rytus nuo Maskvos.

Tai buvo gilus, artimiausioje perspektyvoje vokiečiams nepasiekiamas užkampis be didelių pramonės ar karinių objektų.

V.Lenino kūną numatyta patalpinti Tiumenės žemės ūkio technikume.

Tiesa, iš pradžių siūlytas Sverdlovskas (dab. Jekaterinburgas), bet pasakojama, kad J.Stalinas išsprendė ginčą pareiškęs: „Vežkite Leniną į Tiumenę. Ten jam bus gerai.“

Pasirengimas evakuoti balzamuotą V.Leniną vyko žaibišku greičiu. Darbuotasi ir Maskvoje, ir Tiumenėje.

Saugumo struktūros, geležinkelininkai, įvairios pagalbinės tarnybos gavo griežtus nurodymus atlikti visus būtinus darbus, bet tiktai keli žmonės žinojo, kas bus vežama specialiai įrengtame vagone su šaldymo ir amortizacijos įranga.

Už kelionės saugumą asmeniškai atsakė NKVD 1-ojo skyriaus (vyriausybės apsauga) viršininko pavaduotojas majoras Dmitrijus Ščiadrinas, o už palaikų būklę – biochemijos specialistas profesorius Borisas Zbarskis, kartu su kolega anatomu Vladimiru Vorobjovu 1924 metais balzamavęs mirusį V.Leniną.

Apsauga – milžiniška

1941 metų liepos 3 d. palaikai, įdėti į specialią vonią su cheminiu balzamuojamuoju skysčiu, kuri savo ruožtu buvo įkelta į medinę dėžę, iš mauzoliejaus iki traukinio keliavo specialiai įrengtame dengtame sunkvežimyje.

Traukiniui nuo Maskvos iki Tiumenės suteiktas žalias koridorius: visi kiti tuo ruožu turėję judėti traukiniai buvo sustabdyti ir nukreipti į šalutinius kelius.

Vietos NKVD ir geležinkelio tarnyboms buvo įsakyta patikrinti kiekvieną jiems priskirto geležinkelio ruožo metrą, kad būtų išvengta galimų diversijų.

Iš tiesų niūrųjį kortežą sudarė trys traukiniai.

Pirmajame ir trečiajame važiavo ginkluota NKVD apsauga, viduriniame – valstybinės reikšmės slaptas krovinys, profesorius B.Zbarskis, aptarnaujantis personalas, dar vienas būrys ginkluotų saugumiečių.

Visos pakelės stotys buvo uždarytos ir akylai saugomos.

Traukinys sustojo tik triskart, kai reikėdavo patikrinti pagrindinio šalies lavono būklę. V.Lenino kūnas pasiekė Tiumenę 1941 m. liepos 7 d.

Įrengė specialią vietą

Tuo metu aplink Tiumenės žemės ūkio technikumą jau buvo iškilusi aklina plytų tvora, atsirado sargybos postai, antrojo aukšto, kur buvo patalpintas revoliucijos vadas, langai užmūryti.

Pagrindinėje technikumo patalpoje palaikams įrengta speciali vieta, šalimais – B.Zbarskio laboratorija, aptarnaujančio personalo ir sargybos gyvenamosios patalpos. Profesorius reguliariai pranešinėjo J.Stalinui apie palaikų būklę, stebėjimų žurnale fiksuodavo menkiausius audinių pokyčius ir priemones šalinant trūkumus.

V.Leninui Tiumenėje „buvo gerai“ beveik ketverius metus, iki 1945-ųjų kovo 29 d., kai sulaukta J.Stalino nurodymo grąžinti brangiąją komunistinę relikviją į Maskvą. Iki to laiko vietos gyventojai spėliojo apie tikrąją buvusio žemės ūkio technikumo pastato paskirtį.

Tiumenėje sklandė įvairiausios kalbos: kad už tvoros gaminami reaktyviniai sviediniai, atliekami kažkokie įslaptinti moksliniai tyrimai, reikalingi karo pramonei. Sakoma, kad būta priartėjusių prie paslapties įminimo: kai kas pažino po Tiumenę vaikštinėjantį profesorių B.Zbarskį ir žinojo apie jo darbus balzamuojant mirusį V.Leniną, nes 1924 metais apie tai trimitavo visa sovietų spauda.

Tačiau spėlionės taip ir liko spėlionėmis. Maskviečiai, lygiai kaip ir visi kiti Sovietų Sąjungos gyventojai, apie pomirtinius V.Lenino vojažus nieko nenutuokė dar daug dešimtmečių.