Neįtikėtina nacių karių energijos paslaptis: dokumentai atskleidė sukrečiančius faktus

Bet dokumentai atskleidžia, kad Antrojo pasaulinio karo metais kariškiai buvo aprūpinami narkotinėmis medžiagomis, suteikiančiomis fizinių jėgų antplūdį.

Pagrindiniai tam naudojami preparatai buvo pervitinas arba metamfetaminas – stiprus centrinę nervų sistemą stimuliuojantis cheminis junginys, leidžiantis ilgą laiką išbūti be poilsio ir miego.

Metamfetaminą pirmą kartą susintetino japonų chemikas Akira Ogata (1887–1978). Tikėtasi, kad šis preparatas bus veiksmingas gydant pabrinkimus, patinimus ir nutukimą, nes jį vartojantiems pacientams smarkiai susilpnėdavo alkio jausmas.

Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Berlyno bendrovės „Temmler Werke“ farmacininkai metamfetaminą pradėjo naudoti kaip psichiką skatinamai veikiančią medžiagą, kurią pardavinėjo pervitino pavadinimu.

Grėsmių nepaisė

1938-aisiais vokiečių psichoterapijos specialistas, Bendrosios ir gynybinės fiziologijos instituto direktorius Otto Ranke pasiūlė fizinį aktyvumą stimuliuojančių narkotikų skirti kareiviams.

Iš pradžių pervitino tabletėmis būdavo aprūpinami tiktai lakūnai, tankistai, vairuotojai ir žvalgai – tie, kuriems dėl tarnybos neretai tekdavo ištisas paras būti be miego. Kareiviai šį preparatą šmaikščiai vadino „Panzerschokolade“ – „Tanko šokoladu“. Netrukus pervitiną imta skirti visiems Vokietijos kariškiams.

1940 m. gegužę puolimo prieš Prancūziją metu vermachto kareiviai ir karininkai gavo net 35 mln. metamfetamino dozių, o per šią operaciją vokiečių pajėgas sudarė 2,5 mln. žmonių.

Bet po kelių mėnesių Vokietijos medikai ėmė skambinti pavojaus varpais.

Dėl nuolatinio pervitino vartojimo daugelis kareivių ir karininkų buvo išsekinti fiziškai ir morališkai, visiškai nematė spalvų, prasidėjo vaizdinių ir garsinių haliucinacijų priepuoliai.

Be to, žmonės jautė raumenų skausmus, silpnumą, moralinę tuštumą – visus įprastinius abstinencijos požymius. Padėti galėjo tik nauja narkotiko dozė.

1939-ųjų lapkritį vokiečių rašytojas, būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas Heinrichas Böllis rašė artimiesiems: „Brangūs tėvai, broliukai ir sesutės, aš tarnauju Lenkijoje. Čia sunku ir prašau mane suprasti, jei rašysiu kas 2–4 dienas.

Šiandien rašau tik dėl to, kad paprašyčiau jūsų atsiųsti man pervitino.“

Šį prašymą išpildyti nebuvo sunku: nacistinėje Vokietijoje metamfetaminas buvo parduodamas atvirai bet kurioje vaistinėje.

Dėl nekontroliuojamo šio narkotiko vartojimo kariuomenėje būta mirčių nuo perdozavimo. Siekiant, kad artimieji nesiųstų kariškiams pervitino, šio preparato civiliams imta leisti įsigyti tik pagal specialų receptą.

Psichoterapeutas O.Ranke nusiuntė laišką į Generalinį štabą nurodydamas metamfetamino kareiviams skirti tik ypatingais atvejais.

Tačiau sustabdyti besisukančio narkotikų gamybos ir vartojimo smagračio jau buvo neįmanoma.

Tik viena bendrovės „Temmler Werke“ gamyklų 1939 metų balandžio–gruodžio mėnesiais vokiečių armijai ir karo aviacijai patiekė 29 mln. pervitino tablečių.

Vermachto vadovybė nutarė nekreipti dėmesio į nerimastingus gydytojų signalus: Vokietijai reikėjo greitų pergalių bet kokia kaina.

Išbandė su kaliniais

Nacių lyderiai reikalavo, kad farmacininkai sukurtų pagerintų narkotinių preparatų. Jų poveikį turėjo išbandyti kaliniai.

Netoli Berlyno įkurtos Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos kaliniai, kuriems buvo duota pervitino ir kokaino mišinio pagrindu pagamintų tablečių, buvo verčiami pėsčiomis daugelį dienų žygiuoti su 20 kg kroviniu ant pečių. Per parą reikėdavo nueiti 90 km, poilsiui skiriant ne daugiau nei dvi valandas.

Naujų tablečių kūrimas buvo patikėtas Kylio universiteto specialistams, kuriems vadovavo farmakologijos profesorius Gerhardas Orzekowskis. Planas buvo patvirtintas asmeniškai nacistinės Vokietijos lyderio Adolfo Hitlerio, kuris su šiuo projektu siejo dideles viltis.

Pagerintas preparatas turėjo kodinį D-IX pavadinimą. Kiekvienos tabletės sudėtyje buvo 5 mg kokaino, 3 mg pervitino ir 5 mg oksikodono (morfino pagrindu pagamintas vaistas vidutinio sunkumo ir stipriam skausmui gydyti).

Pagerintą narkotinį preparatą išbandė povandeninių laivų ekipažo nariai ir diversantai, priklausę pagarsėjusio žvalgo Otto Scorzeny būriui. Rezultatai pripažinti teikiančiais vilčių, bet pradėti masinę D-IX gamybą sukliudė Vokietijos pralaimėjimas kare.

Suomio istorija

Vis dėlto pervitinas buvo naudojamas toliau. Preparato gaudavo ir Vokietijos sąjungininkų kariškiai. Suomis Aimo Koivunenas 1944 metais priklausė slidinėjimo patrulių grupei Laplandijoje.

Patekus į sovietų armijos surengtą pasalą A.Koivunenas atitrūko nuo grupės, pametė šovinius ir maisto produktus.

Bet jis turėjo 30 tablečių pervitino ir jas visas suvartojo. Suomių kareivis ėjo nesustodamas, per keletą dienų be maisto ir poilsio įveikė 400 km. Kai A.Koivuneną rado, jis buvo labai sulysęs, pulso dažnis siekė 200 kartų per minutę.

Kelyje suomis užmynė ant sprogmens ir stipriai susižeidė koją, bet ėjo toliau to nejausdamas. Vėliau A.Koivunenas netgi neprisiminė, kas jam atsitiko.

Vartojo ir vadovybė

Pervitiną vartojo ir nacistinės Vokietijos vadovai. Esama informacijos, kad A.Hitleriui nuo 1942 metų metamfetamino injekcijas į veną švirkštė jo asmeninis gydytojas Theodoras Morellis – kartu su hormoniniais preparatais ir kitais narkotikais.

Dėl šio gydymo būdo fiureris tapdavo labiau atsipalaidavęs, energingas, fiziškai aktyvus, galėjo ilgą laiką būti be miego. Pervitino neatsisakydavo daug aukštus postus užimančių nacistinės Vokietijos generolų ir feldmaršalų.

1944 m. rugsėjį britų lėktuvai subombardavo didžiausią pervitino ir kitų narkotinių preparatų gamyklą Darmštate. Trečiojo reicho kareiviai liko be įprastinių pavojingo vaisto dozių.

Sklando versija, kad kai 1945 m. balandžio pabaigoje fiurerio bunkerį paliko jo ištikimas bendražygis ir įpėdinis Hermanas Göringas, jis pasigriebė lagaminą su pervitino ir kitų narkotinių medžiagų atsargomis.

A.Hitleriui ir Evai Braun, spėjusiai su juo susituokti, liko tik kalio cianidas.