Modernioji sovietų baudžiava – „propiska“: kaip Sovietų Sąjungos biurokratija daugelį metų žmones laikė įstrigusius vienoje gyvenamojoje vietoje (Foto, Video)

Natūralu, kad iš karto po to, kai bolševikai perėmė valdžią, jie uždraudė caro pasų sistemą, tačiau įvedė „darbo įrašų knygas“, kad galėtų kontroliuoti gyventojus ir ieškoti tų, kurie nedirba.

1925 metais „propiska“ sąvoka pirmą kartą buvo įvesta į sovietinę tikrovę: sovietų piliečių asmens tapatybės dokumentai buvo pažymėti jų nuolatine gyvenamąja vieta.

1932 m. pasų sistema buvo visiškai atnaujinta, o „propiska“ tapo svarbia savybe, leidžiančia piliečiui savo gyvenamojoje vietoje naudotis vyriausybės paslaugomis, įskaitant medicinos pagalbą.

Bet nuo 1930-ųjų beveik visi sovietiniai valstiečiai neturėjo pasų iki pat devintojo dešimtmečio – kaimo gyventojai turėjo prašyti specialaus leidimo palikti savo kaimą ir studijuoti ar dirbti mieste.

„Propiskos“ santuokos

Kadangi SSRS formaliai nebuvo privačios nuosavybės, butai, kuriuose gyveno piliečiai, iš tikrųjų priklausė valstybei, kuri juos „paskirstė“ tarp gyventojų – būtent tai yra „propiska“, tvirtino valdžia – kontroliuoti gyventojų tankumą ir sanitarines normas.

Tiesą sakant, „propiska“ buvo vienintelis dokumentas (antspaudas pase), patvirtinantis gyvenimą bute. Praraskite savo propiską – prarasite stogą virš galvos.

Akivaizdu, kad „propiska“ dideliuose miestuose buvo sunkiau pasiekiama – ypač Maskvoje. Daugelis žmonių labai stengėsi ją gauti ir akivaizdu, kad buvo „patogių santuokų“, kurios dažnai sukeldavo didelių nepatogumų, kai tokios santuokos galiausiai iširo.

Tačiau net ir „padoriose“ santuokose vyras ar moteris iš tokių miestų kaip Sankt Peterburgas ar Maskva įregistravo savo sutuoktinius iš kitų miestų savo apartamentuose ir kurie galiausiai neturėjo problemų likti Maskvoje – net kai santuokos baigėsi skyrybomis.

1990 m. SSRS Konstitucinės priežiūros komitetas pripažino, kad „įstatymas dėl „propiskos“, įpareigojantis piliečius gauti leidimą gyventi SSRS teritorijoje, riboja piliečių teisę į judėjimo laisvę ir laisvę pasirenkant savo gyvenamąją vietą. Šie apribojimai turi būti pašalinti iš teisės aktų.

Vis dėlto, „propiska“ pergyveno SSRS – tik 1993 m. „propiska“ Rusijoje buvo restruktūrizuota kaip gyventojų registracija. Nepaisant to, Rusijos piliečiai ją ir toliau vadina „propiska“.