Norėję palengvinti moterų darbą sukūrė skalbyklę, tačiau to, kas įvyko paskui, nesitikėjo

Ankstyviausios žinios apie mašiną, kuri perėmė kai kuriuos plovimo rankomis darbus, nusidriekia į 1677 m. Anglas seras Johnas Hoskynsas rašė apie savo išradimą, kuris skalbė ir gręžė ploniausius lininius skalbinius nė kiek jų negadindamas.

Tikslesnis skalbiamosios mašinos aprašymas 1752 m. buvo paskelbtas Londono žurnale „The Gentleman’s Magazine“. Mašiną sudarė medinis kubilas su jame įrengtu menturiu skalbiniams sukti. Buvo rašoma, kad agregatas jau kuris laikas naudojamas Šiaurės Anglijoje. Apie šią konstrukciją sužinojęs vokiečių pastorius Jacobas Christianas Schäfferis ją gerokai patobulino.

1767 metais jo sukurta patogi skalbiamoji mašina vos ne šimtmetį buvo nepamainomas moterų buitį lengvinantis įrenginys.

Tačiau jis sukėlė socialinių problemų: daug vargingai gyvenančių moterų, iki tol dirbusių pas turtinguosius skalbėjomis, liko be darbo. Bet technikos pažangos tai nesustabdė.

Skalbiamųjų mašinų era prasidėjo, kai pradėta serijinė jų gamyba. 1900 m. vokiečių įmonė „Miele“, iki to laiko gaminusi pieno separatorius, pradėjo gaminti sviestmušes – medines statinaites su ranka sukamomis mentėmis.

Matant, kaip jos veikia, konstruktorius aplankė genialiai paprasta idėja – konstrukciją pritaikyti skalbimui. Tais pačiais metais pradėta serijinė skalbyklių gamyba.

Neapsieita ir be kuriozų. Kai XX a. pradžioje į Rusiją buvo atvežta siunta vokiškų skalbyklių, jos buvo žaibiškai išpirktos: rusai perdarė jas į sviestmušes, o drabužius ir toliau skalbė upelyje.

Elektrinę skalbyklę 1910 m. užpatentavo amerikietis Alva J.Fisheris, nors žinoma, kad jų būta ir anksčiau. Nuo trečiojo dešimtmečio elektrinės skalbyklės išplito po visą pasaulį.

Lietuvos kaimuose XIX a. ir XX a. pradžioje buvo skalbiama lapuočių medžių pelenų šarmu. Skalbinius, arba žlugtą, sudėdavo į kubilą, uždengdavo drobule, užpildavo pelenais ir kelis kartus perliedavo karštu vandeniu.

Arba vandeniu užpilti skalbiniai buvo paliekami per naktį, o kitą dieną virinami, paskui velėjami kultuve upėje arba ežere. Dažnai velėdavo kelios skalbėjos, kultuvėmis skalbinius daužydamos į taktą.

Nuo XX a. pradžios buityje vis dažniau žmonės naudojo skalbiamąsias lentas ir muilą. Pirmosios metalinės ir medinės skalbiamosios mašinos atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Metalinę sudarė skardinė vonelė su joje įtaisytu sukamu būgnu skalbiniams.

Medinė skalbiamoji buvo dėžė ant aukštų kojų, į jos vidų, iškaltą rievėta skarda, buvo dedami skalbiniai ir maišomi ranka sukama maišykle su mediniais sparneliais.