Kaip Sovietų Rusija ir Lenkija pasidalino Rytų Europą – į dviejų imperines ambicijas turinčių galių verpetą pateko ir jauna Lietuvos valstybė: padariniai matomi ir šiandien (Foto, Video)

1920 m. rugpjūčio 13 d. Vakarų fronto kariuomenė, vadovaujama Michailo Tukhachevskio, pradėjo savo žygį į Varšuvą. Tuo pačiu metu 1-oji kavalerijos armija ir Aleksandro Egorovo Pietvakarių fronto daliniai dalyvavo mūšiuose dėl Lvovo.

Įdomu tai, kad daugybė Baltosios armijos karininkų, tuo metu kovojusių su Raudonąja armija Kryme, pakėlė tostus už Rusijos pergalę prieš Lenkiją ir išreiškė savo norą, kad Lenkijos sostinė būtų greitai užimta.

Politikas Nikanoras Savichas, buvęs kartu su Piotru Wrangeliu, pusiasalio Baltosios gvardijos pajėgų vadu, rašė: „Faktas yra tas, kad mes taip pat jautėmės šiek tiek nepatogiai, kai karo su Lenkija metu kovojame prieš bolševikus. Viena vertus, visi šventė, kai smogėme bolševikams, tačiau tuo pat metu bijota, kad lenkų pergalė neatneš Rusijai išsivadavimo, kad už ją turės sumokėti ne bolševikai, o rusų tauta... ".

Raudonojoje armijoje skambėjo šūkis: „Pirmyn į Varšuvą!". Tačiau iš tikrųjų situacija nebuvo tokia kaip piešė raudonarmiečiai.

Išsekusios kariuomenės veržėsi į priekį savo jėgų ribose, ariergardas buvo beviltiškai atsilikęs, trūko atsargų ir šaudmenų. Buvo ignoruojami daugelio vadų prašymai būti atsargiems ir pasiūlymai atidėti puolimą bei atitraukti karius nuo miesto.

Kita vertus, Lenkijos kariuomenė gavo pastiprinimą iš kitų šalies dalių. Priešo puolimas paskatino patriotinio jausmo pakilimą ir aktyvų gyventojų sutelkimą kovai prieš bolševikus.

Negana to, Sovietų Rusijai atmetus Curzono planą, Antantė išsiuntė lenkams karines atsargas, įskaitant maždaug 600 artilerijos vienetų.

Iki rugpjūčio 16 dienos Piłsudskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės daliniai surengė kontrataką ir, pralaužę sovietų frontą, grasino apsupti ir sunaikinti Tukhachevskio karius.

Varšuvos mūšio metu, kuris Lenkijoje žinomas kaip „Stebuklas prie Vyslos“, žuvo 25 000 Raudonosios armijos karių (lenkai prarado apie 5000 ir 10 000 laikomi dingusiais), o 60 000 buvo paimti į nelaisvę.

Be to, apie 45 000 buvo atkirsti nuo pagrindinių pajėgų ir nukreipti Rytų Prūsijos kryptimi. Perėję sieną, bolševikų kariai buvo internuojami vokiečių. Leonas Trockis apibūdino mūšį kaip „vieną didžiausių katastrofų, kokias kada nors patyrėme fronte“.

1-oji kavalerijos armija į Varšuvą buvo išsiųsta tik rugpjūčio 20 dieną, kai Vakarų frontas buvo sutriuškintas, ir laimėti mūšį buvo per vėlu.

Lenkų persekiojami sovietų kariai pradėjo masiškai trauktis, o spalio 12 dieną Lenkijos kariuomenė dar kartą užėmė Minską. Nė viena šalis neturėjo jėgų tęsti karą ir abi pusės netrukus susėdo prie derybų stalo. Tačiau dabar lenkai atsisakė priimti Curzono liniją.

1921 m. kovo 18 d. buvo pasirašyta Rygos taikos sutartis, pagal kurią Lenkija kartu su ten gyvenančiais ne lenkų gyventojais įgijo daug teritorijų Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vilniaus kraštą (iš viso apie 135 000 km²) .

Deja, Varšuvai Lenkijos didžiosios galios statuso atgimimas truko neilgai. Sovietų Rusija (nuo 1922 m. tapusi Sovietų Sąjunga) nesutiko su tokia padėtimi ir, praėjus mažiau nei 20 metų, atsiėmė šias žemes, su nacistine Vokietija pasidalino nugalėtą Lenkiją.

Po Antrojo pasaulinio karo pagal Teherano (1943) ir Jaltos (1945) konferencijų nutarimus 1945 m. rugpjūtį Lenkijos–SSRS sutartimi nustatyta šių valstybių siena apytikriai atitiko rytinę Curzono liniją (šiek tiek nukrypta Lenkijos naudai). Ta siena išliko ir 1991 žlugus SSRS – ji tapo Lenkijos ir Baltarusijos, iš dalies Lenkijos ir Ukrainos siena.