Močės sekso puodai – žmonės vaizduojami pačiose nepadoriausiose sekso scenose: ispanų konkistadorai buvo tokie pakraupę, kad puodus daužė – mokslininkai tik dabar pradeda suprasti kam reikėjo tokios keramikos (Foto, Video, N-14)

Močės kultūros žmonės gyveno šiaurinėje Peru dalyje, netoli dabartinės Moche, Trujillo, nuo 100 iki 700 metų po m. e., gerokai prieš inkų imperiją (XV-XVI a.).

Močė neturėjo rašytinės kalbos, tačiau buvo neįtikėtinai įgudusi puodininkystėje ir keramikos srityse, kuriomis įgyvendindavo idėjas ir išreikšdavo savo gyvenimą, stulbinamai aiškiai vaizduodama išsamias medžioklės, kovų, aukų, ceremonijų ir seksualinių sueičių scenas.

Šis paskutinis elementas, vadinamieji „sekso puodai“, buvo seksualinių vertybių ikikolumbinėje Peru tyrimų objektas.

Močės sekso puodai iš tikrųjų yra funkcionalus molio indas su tuščiavidurėmis kameromis, skirtomis skysčiui laikyti ir maišytuvo formos snapeliais, dažnai falo pavidalo.

Juose vaizduojami vyrai, moterys ir gyvūnai, užsiimantys įvairiais seksualiniais veiksmais, iš kurių dažniausiai pasitaiko analinis seksas.

Kai ispanų konkistadorai juos atrado, neslepiamas sodomijos ir masturbacijos vaizdavimas taip įžeidė jų krikščionišką tikėjimą, kad jie šiuos puodus sudaužė.

Analinis seksas ypač atkartojamas įvairiais stiliais, o tai rodo, kad jį ilgą laiką vaizdavo skirtingi menininkai. Siekdamas panaikinti bet kokias abejones, kurios gali kilti žiūrovo galvoje dėl figūros lyties, menininkas, nepaisant jų mažo dydžio, dažnai kruopščiai išdroždavo lytinius organus, kad parodytų, jog įsiskverbta į išangę, o ne makštį.

Įsiskverbimo į makštį scenos yra labai retos. Kartais prie besimylinčių porų galima pamatyti kūdikį, žindantį moters krūtį. Taip pat yra figūrų, vaizduojančių besimasturbuojančias moteris. Kai kurie vaizduoja vyrų skeletus, kurie masturbuojasi arba yra masturbuojami gyvų moterų.

Šie puodai aiškiai atspindi visiškai skirtingas sekso ir reprodukcijos sampratas, palyginus su tomis, kurios vyrauja Vakaruose, ir dėl to daugeliui tyrėjų buvo sunku juos suprasti.

Pavyzdžiui, kai kurie aiškino, kad įsiskverbimo į makštį nebuvimas iliustruoja gimstamumo kontrolės metodus, o kai kurie mano, kad tai pabrėžia vyrų dominavimą ir vyrų malonumą.

Nors šiuolaikiniams žiūrovams vaiko buvimas lytinio akto metu gali pasirodyti nemalonus ir nepadarus, tai leidžia manyti, kad Močė žmonės manė, kad sėklinis skystis, perduodamas iš vyrų į moterį, yra ta pati gyvybiškai svarbi medžiaga, kuri perduodama iš motinos vaikui.

Kaip ir daugelis kultūrų, Močė seksualinį dauginimąsi suvokė ne kaip vieną įvykį ar veiksmą, bet kaip praktikos seriją, kuri vyksta ilgą laiką, įskaitant įvairius kūno skysčių perkėlimus į įvairias angas.

Panašiai puodai, vaizduojantys moteris, masturbuojančias skeletus, gali parodyti gyvybiškai svarbių kūno skysčių, gautų iš jų seniai mirusių protėvių, perdavimą.

Močės kultūra sukūrė šimtus tūkstančių puodų, iš kurių išliko apie šimtą tūkstančių. Maždaug penki šimtai yra susiję su sekso tema.

Šie puodai yra paplitę visame pasaulyje, muziejuose ir privačių kolekcininkų rankose, didžiausia iš jų yra Rafaelio Larco Hoyle muziejuje Limoje. Rafaelis Larco buvo vienas iš pirmųjų, atlikusių išsamų šiuolaikinį Močės keramikos tyrimą. Jo chronologinė senųjų Peru kultūrų klasifikacija naudojama ir šiandien.