Rasputino mirtis: nuodai, šūviai ir Šėtono įsikišimas – tačiau skrodimas parodė visai kitokią įvykių versiją

Tiems, kurie primiršo, Grigorijus Rasputinas buvo 1869 m. Sibire gimęs vienuolis, susidraugavęs su caru Nikolajumi II ir cariene Aleksandra.

Sulaukęs 28 metų, būdamas vedęs ir turėdamas vaikų, pajuto potraukį religijai ir palikęs savo kaimą, išvyko į piligriminę kelionę, kurios metu klajojo po Rusiją lankydamas įvairias šventas vietas. Būdamas charizmatišku asmeniu, jis netrukus pritraukė daug pasekėjų, jį ėmė vertinti ir įtakingi asmenys, ir galiausiai Rasputinas buvo supažindintas su caru bei cariene.

Valdovų palankumas Rasputinui išaugo po to, kai jis „išgydė“ jų sūnaus hemofiliją (kraujo krešėjimo ligą), kuri vienu metu tikrai atrodė pagerėjusi, o kraujavimas po Rasputino įsikišimo buvo sustojęs. Tik žinoma, pagerėjimas įvyko ne dėl kažkokių mistinių vienuolio galių, bet dėl jo reikalavimo, kad berniukas nustotų vartoti aspiriną. Tuo metu tai dar nebuvo žinoma, tačiau aspirinas skystina kraują ir greičiausiai prisidėjo prie berniuko problemų.

Tačiau Rasputinas, skirtingai nei dauguma kitų save šventais apsiskelbusių vyrų, taip pat garsėjo ir sekso mašinos reputacija. Savo šlovę jis naudojo kaip kelią į moterų lovas, ir vienuolio įprotis miegoti su visomis, pradedant aukštosios visuomenės moterimis ir baigiant prostitutėmis, buvo skandalingas.

Vis dėlto labiausiai nepatenkinti „vienuoliu“ buvo tie, kurie patys norėjo valdžios – juos neramino Rasputino įtaka Rusijos valdovams. Pasklido gandai, kad vienuolis turi romaną su imperatoriene Aleksandra, ir kad sukėlė choleros epidemiją Sankt Peterburge (abu gandai, beje, nėra teisingi).

Keliems didikams nepatiko Rasputino įtaka monarchams ir jie nusprendė išspręsti šią problemą senu ir patikrintu būdu – žmogžudyste. Kilmingieji pakvietė vienuolį į svečius pas vieną iš sąmokslininkų – aristokratą Feliksą Jusupovą – kur ir buvo numatyta užbaigti reikalus su ramybės drumstėju.

Remiantis istorija, kurią dauguma turbūt girdėjo, Rasputinas atvyko į F.Jusupovo namus ir ten jam buvo pasiūlyta užnuodyto pyrago, o taip pat vyno su cianidu. Vakarienės metu Rasputinas suvalgė pyragą, išgėrė taurę vyno ir paprašė dar vienos – ir niekaip nemirė. Neištvėręs F.Jusupovas ėmėsi labiau tradicinio būdo – paleido šūvį tiesiai į vienuolio širdį, tačiau šis kažkaip išgyveno ir persekiojamas žudiko, išbėgo į kiemą.

„Šį velnią, kuris merdėjo nuo nuodų, kurio širdyje buvo kulka, iš mirusių turėjo prikelti ne kas kitas, bet blogio jėgos, – pasakojama viename iš garsiausių įvykių liudijimų. – Jo šėtoniškame atsisakyme mirti buvo kažkas klaikaus ir siaubingo“.

Galiausiai, po kelių šūvių į galvą, Rasputinas įkrito į ledinę Nevos upę ir ten mirė – nors, pasak kai kurių pasakojimų, kai jo kūnas buvo ištrauktas iš upės, vienuolis dar buvo gyvas. Kiti liudijimai teigia sako, kad upės lede buvo matyti nagų žymės.

Tai tapo visiems žinoma ir iki šių laikų išlikusia įvykio versija, nors į akis turėtų kristi keli elementai: kad oficialioje istorijos versijoje kalbama apie tamsiųjų jėgų įsikišimą – ir kad pačią istoriją paskleidė Rasputino žudikas.

Taip, pagrindinę įvykių versiją, kurią visi prisimena ir kuri galiausiai virto daina, paskelbė Rasputino žudikas, kuris buvo suinteresuotas, kad žmogžudystė atrodytų kaip labiau kova tarp gėrio ir blogio – nei kaip viskas buvo iš tiesų. Nes kaip atskleidė skrodimas, realybė buvo daug mažiau herojiška.

Praėjus dviem dienoms po vienuolio mirties, Rasputino kūnas buvo ištrauktas iš upės – ir ant ledo nebuvo jokių nagų žymių, kaip ir jokių požymių, kad jis nuskendo: jo plaučiai nebuvo pilni vandens, o tai rodo, kad jis buvo įmestas į upę jau miręs.

Dar daugiau – nebuvo jokių požymių, kad jis būtų buvęs apnuodytas, o dar žinoma ir tai, kad Rasputino dukra reikalaudavo, jog tėvas nevalgytų saldumynų – tad ši įvykių dalis taip pat atrodo mažai tikėtina.

Tyrėjai rado tik tris kulkų skyles: vieną galvoje, vieną nugaroje ir vieną krūtinėje. Nuo pastarosios skandalingasis vienuolis turėjo mirti akimirksniu.

Parengta pagal „IFL Science“.