Apokaliptiniai vaizdai, kraupiai panašūs į šiandieną – albanų pabėgėliai prigrūstu laivu bėgantys į Italiją: į krovininį laivą susispaudė iki 20 000 žmonių (Foto, Video)

90-ųjų pradžioje įvykęs komunizmo žlugimas ir po to plačiai vykstantys politiniai ir socialiniai neramumai Albanijoje sukėlė didžiulį ekonomikos žlugimą (labai trūko maisto).

Tai paskatino daugelį albanų bandyti palikti anksčiau izoliuotą šalį. Žmonės jautėsi apimti beviltiškumo ir nors jų žinios apie kitas šalis buvo paremtos tik tuo, ką buvo girdėję ar matę per Italijos televiziją, jie trokšto galimybės pradėti naują gyvenimą užsienyje.

Daugelis albanų pabėgo į Graikiją, esančią pietuose, o kai kurie etniniai slavai bandė pasiekti šiaurinę kaimynę Jugoslaviją.

Tiranoje užsienio ambasados buvo šturmuojamos (daugiausia nesėkmingai), pasklidus gandams, kad buvo išduodamos vizos. Iki 3 000 albanų sugebėjo patekti į Vokietijos ambasados ​​kompleksą, o kai kurie sėkmingai pateko į Čekoslovakijos ambasados ​​teritoriją. Vokietijos ambasadoje esantiems asmenims galiausiai buvo leista išvykti į Vokietiją per Italiją.

Nemaža dalis emigrantų nusitaikė į Italiją, esančią vos už 75 km nuo Albanijos uostų, kitoje Otranto sąsiaurio pusėje. Albanų pabėgėlius iš dalies traukė (klaidingai) parodytas turtas Italijos televizijos reklamose, kurias jie galėjo žiūrėti Albanijoje.

Albanijos krovininis laivas „Vlora“ (matomas nuotraukose) grįžo iš Kubos su cukraus kroviniu. Laivo pagrindinis variklis buvo sugedęs, todėl jis prisišvartavo Durrës mieste, Albanijoje, kad iškrautų krovinį ir atliktų remontą. Tuo tarpu minios žmonių susirinko į uostą iš visos šalies, tikėdamiesi įlipti į bet kurį laivą ir išplaukti į Italiją. Niekas jų nesustabdė.

1991 m. rugpjūčio 7 d. tūkstančiai albanų (pagal pranešimus nuo 10 000 iki daugiau kaip 20 000), plaukdami jūra ir lipdami ant virvių, pateko į „Vlora“, užpildydami beveik kiekvieną laivo centimetrą (kai kurie pabėgėliai kabėjo nuo kopėčių didžiąją kelionės dalį).

Negalėdamas susitarti su pabėgėliais uzurpavusiais laivą (kai kurie jų buvo ginkluoti), laivo kapitonas Halimas Milaqi nusprendė nuplukdyti perpildytą laivą į Italiją, bijodamas, kas gali atsitikti, jei laivo valdymą perimtų pabėgėliai.

Kelionė tik su pagalbiniais varikliais, be radaro (dėl keleivių buvimo) ir turėdamas perteklinį svorį, laivas taip pat neteko aušinimo vamzdžių, kai keleiviai juos pradūrė, norėdami atsigaivinti – kapitonas variklių aušinimui buvo priverstas naudoti jūros vandenį.

Laimei, oras buvo palankus ir jie atvyko į Italijos krantą ankstyvą rugpjūčio 8 dieną. Artėjant prie Brindizio uosto, apie 4 val., kapitonui buvo patarta neplaukti į uostą, todėl jis pakeitė kursą į Barį, esantį už 124 km - nusilpusiam laivui įveikt šį atstumą prireikė 7 valandų.

Per tą laiką Italijos valdžios institucijos mažai ką padarė, kad pasirengtų šiam masiniam atvykimui.

Tiek policijos prefektas, tiek viršininkas atostogavo, o merijai buvo pranešta tik tada, kai laivas jau buvo uoste.

Naudojant mažus laivus buvo bandoma užblokuoti prieigą į Bario uostą ir priversti albanų kapitoną grįžti į Albaniją. Remdamasis blogėjančiomis sąlygomis laive, po to, kai keleiviai 36 valandas beveik nevalgė ar negėrė alinančiame  karštyje, kapitonas Milaqi atsisakė atsitraukti ir įplaukė į uostą, pranešdamas, kad laive yra sužalotų žmonių, o laivas negali mechaniškai apsisukti.

Galiausiai „Vlora“ buvo priversta prisišvartuoti prie krantinės, esančios toliausiai nuo miesto centro, paprastai skirtos anglių iškrovimui. Nemažai pabėgėlių iššoko iš laivo į vandenį ir nuplaukę į krantą dingo mieste.

Tęsinys kitame puslapyje: