Valstybė, po Pirmojo pasaulinio karo nubausta žiauriau nei Vokietija – kodėl Trianono sutartis tokia prieštaringa? Traumuojantis jos poveikis jaučiamas iki šiol (Foto, Video)

Viena pirmųjų Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbáno priemonių, kai jis atėjo į valdžią 2010 m., buvo birželio 4 dieną paskelbti nacionaline atminimo diena, skirtą Trianono sutarties pasirašymo metinėms paminėti.

Nuo tada Vengrijos premjeras nuolat nurodo liūdnai pagarsėjusią sutartį, kuria siekiama kovoti su aukos jausmu, didinti nacionalinį pasididžiavimą ir žavėtis Vakarų Europos tautomis.

Ši trauma vis dar giliai įsirėžusi į daugelio vengrų protus ir širdis. Šia tema netgi buvo sukurta roko opera. Trianono sutartis taip pat naudojama kaip atpirkimo ožys tiesiogine, rinkimine prasme: Orbanas nusprendė, kad etniniai vengrai, dėl Vengrijos suskaidymo, galėtų kaimyninėse šalyse (daugiausia Rumunijoje, Ukrainoje, Slovakijoje ir Serbijoje) gauti Vengrijos pilietybę.

Kodėl tai vis dar yra tokia svarbi Vengrijos politikos, visuomenės ir kultūros problema?

Kas yra Trianono taikos sutartis?

1920 m. birželio 4 d. Didžiojo Trianono rūmuose Versalyje, Prancūzijoje, Trianono taikos sutartį vienoje pusėje pasirašė Vengrijos, o kitoje – Antantės valstybių atstovai. Tai viena iš daugelio taikos sutarčių, pasirašytų po Pirmojo pasaulinio karo nuo 1918 iki 1920 m.

Kas nutiko tarp 1918 ir 1920 m.?

1918 m. rudenį Austrijos-Vengrijos monarchija patyrė karinį pralaimėjimą, atvėrusį kelią jos žlugimui ir įgalinusi autonominius judėjimus visoje Vidurio Europoje.

Lapkričio 3 d. Padovos paliaubos nutraukė karą tarp Austrijos-Vengrijos imperijos ir Antantės, o po kelių dienų Belgrado karinė konvencija, pagal kurią milžiniškos buvusios imperijos teritorijos dalys buvo kontroliuojamos užsienio pajėgų, kol bus sudarytas oficialus taikos susitarimas, privertė naują Vengrijos valstybę nuginkluoti.

Gruodžio 23 d. Paryžiaus taikos konferencija įsakė evakuoti Šiaurės Vengriją, kad būtų atvertas kelias naujai susikūrusios Čekoslovakijos administracijos sukūrimui.

Tuo tarpu kaimyninės šalys, įskaitant Serbijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos karius, įžengė į Vengrijos teritoriją gerokai už demarkacijos ribų. Vengrijos valdžia iš pradžių pasyviai stebėjo, kol 1919 m. balandžio mėn. naujai įkurta Vengrijos Sovietų Respublika suorganizavo Raudonąją armiją, kad sustabdytų Rumunijos kariuomenės veržimąsi.

Vasarą bolševikų vyriausybės kontrpuolimas buvo trumpalaikis, o Rumunijos kariuomenė galiausiai užėmė Budapeštą kartu su centrine ir šiaurės vakarų Vengrijos dalimis, kurių daugelis turėjo didelę kasyklų, pramonės objektų ir transporto infrastruktūros koncentraciją.

Ši de facto karinė okupacija suteikė svarumo būsimų derybų metu tų šalių teritorinėms pretenzijoms Vengrijoje. Per nestabilius dvejus metus po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Antantės valstybės nenorėjo pradėti derybų su trumpalaikiu Vengrijos Bela Kuno bolševikų režimu, taip pat su Rumunijos okupacijos metais pareigas ėjusiomis vengrų vyriausybėmis.

Galiausiai Antantė pripažino naują Vengrijos vyriausybę ir 1920 m. sausio mėn. Vengrijai nusiuntė taikos sutarties projektą.

Tęsinys kitame puslapyje: