Huverviliai – Didžiosios depresijos benamių stovyklos JAV didmiesčiuose: gyvenimo sąlygos buvo pasibaisėtinos, o valdžia prieš jas pasiuntė tankus (Foto, Video)

Paprastai pastatyti didesnių miestų pakraščiuose, daugybėje Huvervilių stovyklų gyveno šimtai tūkstančių žmonių.

Šis terminas buvo žeminanti nuoroda į prezidentą Herbertą Hooverį, kurį daugelis žmonių kaltino dėl JAV ekonominės krizės, plačiau žinomos kaip Didžioji depresija (1929-1933).

Didžiosios depresijos pradžia

Pirmieji devyni vadinamųjų „riaumojančių dvidešimųjų“ metai JAV buvo klestėjimo ir optimizmo dešimtmetis.

Kai žmonės vis labiau pasitikėjo kreditu, norėdami nusipirkti būstą, užpildytą naujais patogumais, tokiais kaip šaldytuvai, radijo imtuvai ir automobiliai, daugelis amerikiečių gyveno ne pagal savo galimybes.

Tačiau netrukus klestėjimą pakeitė skurdas ir optimizmą – neviltis po 1929 metų spalio akcijų rinkos katastrofos ir visuotinės šalies bankų sistemos griūties.

Didėjant baimei, daugelis amerikiečių tikėjo, kad JAV vyriausybė gali ir turėtų ką nors daryti. Tačiau JAV prezidentas Herbertas Hooveris (1929-1933) atsisakė siūlyti bet kokias pagalbos programas, sakydamas, kad amerikiečiai turėtų padėti vieni kitiems.

Nors 1930-ųjų pradžioje privati ​​ir įmonių filantropija suteikė tam tikrą pagalbą, skurdas ir toliau sparčiai didėjo. Iki 1932 m., paskutinius pilnus Herberto Hooverio valdymo metus, JAV nedarbo lygis išaugo iki 25%, o daugiau nei 15 milijonų žmonių neturėjo darbo ar namų.

Huvervilių atsiradimas

Gilėjant depresijai, benamių skaičius tapo milžiniškas. Iš nevilties benamiai pradėjo statyti laikinų lūšnelių stovyklas prie šalies miestų. Stovyklos, respublikonų prezidento Hooverio vardu pavadintos „Hoovervilles“, dažnai kilo netoli labdaros valdomų sriubų virtuvių ir upių geriamam vandeniui bei ribotiems sanitariniams poreikiams patenkinti.

Pirmą kartą šį terminą 1930 metais pavartojo Demokratų nacionalinio komiteto viešinimo vadovas Charlesas Michelsonas, kai „New York Times“ paskelbė straipsnį, kuriame aprašytą benamių stovyklą Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, pavadino „Hooverville“. Neilgai trukus šis terminas tapo plačiai naudojamas.

Huvervilių stovyklose pastatytų konstrukcijų kokybė ir ilgaamžiškumas labai skyrėsi. Kai kuriais atvejais bedarbiai kvalifikuoti statybininkai gana tvirtiems namams statyti naudojo akmenis ir plytas iš nugriautų pastatų. Tačiau dauguma pastatų buvo šiek tiek daugiau nei paprastos lūšnos, pastatytos iš medinių ir kartoninių dėžių, deguto popieriaus, metalo laužo ir kitų medžiagų.

Gyvenimas Huvervilyje

Huvervilių dydis svyravo nuo kelių šimtų gyventojų iki tūkstančių žmonių didesniuose miestuose, tokiuose kaip Niujorkas, Vašingtonas ir Sietlas. Mažesnės stovyklos buvo labai laikinos, o didesnės pasirodė kur kas pastovesnės.

Paprastai stovyklos buvo pastatytos ant laisvos žemės, miesto valdžia iš esmės tai toleravo. Tačiau kai kurie miestai Huvervilius uždraudė, jei jie pažeidė teisę į parkus ar privačią žemę. Daugelis Huvervilių buvo pastatyti palei upes, suteikiančias geriamąjį vandenį ir leidžianti kai kuriems gyventojams auginti daržoves.

Gyvenimas stovyklose geriausiai apibūdinamas kaip niūrus. Dėl antisanitarinių stovyklų sąlygų tiek jų gyventojams, tiek netoliese esančioms bendruomenėms kilo pavojus susirgti.

Tačiau suprasdami, kad stovyklautojams nėra kur dėtis, ir bijodami, kad jie vis tiek patys gali tapti Didžiosios depresijos auka, dauguma turtingesnių žmonių toleravo Huvervilus ir jų skurdžius gyventojus. Kai kurie Huverviliai netgi gavo pagalbą iš bažnyčių ir privačių donorų.

Netgi blogiausios depresijos metu dauguma Huvervilių gyventojų ir toliau ieškojo darbo, dažnai imdamiesi sezoninių darbų, tokių kaip lauko derliaus rinkimas ir pakavimas. Rašytojas Johnas Steinbeckas savo 1939 m. išleistame romane „Rūstybės kekės“ vaizdingai apibūdino savo, kaip jauno ūkininko, sunkumus Huvervilyje netoli Bakersfieldo, Kalifornijoje.

Žymiausi Huverviliai

Didžiausias Huvervilis buvo Sent Luise, Misūryje. Padalintoje į atskirus sektorius, rasiškai integruotoje stovykloje gyveno net 8000 nepasiturinčių žmonių. Nepaisant to, kad stovyklos gyventojai buvo vieni labiausiai nukentėjusių nuo Didžiosios depresijos, jie buvo nusiteikę linksmai ir pavadino savo apylinkes „Hoover Heights“, „Merryland“ ir „Happyland“.

Jie išrinko merą ir ryšininką, atstovaujantį stovyklai derybose su Sent Luiso valdžia. Stovykla išlaikė save kaip funkcinę atskirą bendruomenę nuo 1930 iki 1936 m., kai prezidento Franklino D. Roosevelto „Naujasis kursas“, apimantis ekonomikos atkūrimo planą, skyrė federalines lėšas jo pašalinimui.

Ilgiausiai Amerikoje veikęs Huvervillis Sietle, Vašingtono valstijoje, stovėjo dešimt metų, nuo 1931 iki 1941 m. Stovykla užėmė 3,6 ha ir išaugo iki 1200 gyventojų. Du kartus Sietlo sveikatos departamentas liepė gyventojams išvykti ir sudegino jų namelius.

Tačiau abu kartus Huvervilio lūšnos buvo nedelsiant atstatytos. Po derybų su stovyklos „meru“, Sveikatos departamentas sutiko leisti gyventojams likti tol, kol jie laikosi minimalių saugos ir sanitarijos taisyklių.

Tęsinys kitame puslapyje: