Istorija bus perrašyta: senoviniuose dokumentuose – įrašas, jog italai apie Ameriką žinojo 150 metų anksčiau nei ją atrado Kristupas Kolumbas

Nauji tyrimai kelia klausimų, ką Kristupas Kolumbas savo kelionėje tikėjosi atrasti.

Naujas senųjų raštų tyrimas leidžia spręsti, kad jūreiviai iš K. Kolumbo gimtojo Italijos miesto apie Ameriką žinojo likus 150 metų iki visuotinai pripažįstamo jos atradimo.

Viduramžių literatūros lotynų kalba ekspertas profesorius Paolo Chiesa, transkribuodamas ir aprašinėdamas Milano vienuolio ir metraštininko Galvaneuso Flamma maždaug 1345-aisiais parengtą dokumentą, padarė „įspūdingą“ atradimą apie „išskirtinę“ vietovę. Profesoriaus teigimu, galima spręsti, kad kalbama apie tai, kas šiandien yra žinoma kaip Šiaurės Amerika.

Pasak P. Chiesa, senasis pasakojimas, pirmą kartą aptiktas 2013-aisiais, leidžia spręsti, kad jūreiviai iš Genujos jau žinojo apie šią žemę, žinomą kaip Marklandas (Marckalada) ir minimą kai kuriuose islandiškuose šaltiniuose ir mokslininkų įvardijamą kaip Šiaurės Amerikos žemyno dalį Atlanto vandenyno pakrantėje (paprastai manoma, kad tai yra Labradoras arba Niufaundlandas).

Kaip rašo scitechdaily.com, šis atradimas recenzuojamame žurnale „Terrae Incognitae“ buvo paskelbtas prieš kasmetinę Kolumbo dieną, kuri šiemet minėta spalio 11 d.

Ši diena daugelyje JAV valstijų taip pat minima kaip vietinių senųjų gyventojų diena. Atradimas dar labiau pakurstė vis dar nenutylantį klausimą: „Ką tiksliai K. Kolumbas tikėjosi atrasti išplaukęs į vandenyną?“. Šis atradimas taip pat pasirodė po to, kai atradėjo statulos buvo skaldomos, ištepamos raudonais dažais, tampomos užmetus ant jų virvę, padegamos ar įmetamos į ežerą.

„Šiuo metu atradome pirmąją – nors iš esmės ir embriono formos – nuorodą į Amerikos žemyną Viduržemio jūros regione“, – pažymi Milano universiteto Literatūros studijų, filologijos ir lingvistikos fakulteto profesorius P. Chiesa.

Galvaneusas buvo dominikonų vienuolis, gyvenęs Milane ir susijęs su miestą valdžiusia šeima.

Jis parašė keletą literatūros kūrinių lotynų kalba, daugiausia istorinėmis temomis. Jo liudijimai yra vertingi dėl tuometinių Milano aktualijų, kurias jis išmanė.

Veikalas „Cronica universalis“, kurį analizuoja P. Chiesa, kaip manoma, yra vienas vėlyvųjų jo darbų – gali būti, kad ir pats paskutinis. Jis liko nepabaigtas ir neištobulintas. Juo siekiama išsamiai išdėstyti viso pasaulio istoriją – nuo „sutvėrimo“ iki kūrinio paskelbimo laikų.

Versdamas ir analizuodamas dokumentą, profesorius P. Chiesa parodo, kad Genuja buvo tarsi naujienų „vartai“, o Galvaneusas, panašu, girdėdavo neoficialių jūreivių gandų apie tolimas šiaurės vakaruose esančias žemes, taip pat informacijos apie Grenlandiją, kurią tiksliai (pagal to meto suvokimą) aprašo.

„Šie gandai buvo pernelyg migloti, kad būtų galima atrasti kokių nors su tuo susijusių aspektų kartografiniuose ar moksliniuose vaizdavimuose“, – dėsto profesorius, aiškindamas, kodėl Marckalada tuo metu nebuvo laikoma naująja žeme.

Tačiau, nepaisant to, kaip teigia P. Chiesa, „Cronica universalis“ „suteikia precedento neturinčių įrodymų, pagrindžiančių spėliones, kad žinios apie Amerikos žemyną, kurias pateikė šaltiniai iš Šiaurės, sklandė Italijoje jau prieš pusantro šimtmečio iki K. Kolumbo“.

Profesorius pridūrė: „Pasakojimo dalis (apie Marckaladą) išsiskiria dėl savo geografinės kilmės vietos: tai ne šiaurinis regionas, kaip yra kitų paminėjimų atveju, bet šiaurinė Italija.

„Marckaladoje, kaip ją apibūdina Galvaneusas, yra „gausu medžių“, ten gyvena daug gyvūnų. Tai iš esmės panašu į miškingąjį Marklandą, minimą „Grenlandų sagoje“.

„Šios detalės gali būti standartinės – kaip ir dauguma, apibūdinančių bet kokią gerą žemę. Tačiau jos nėra menkos ir nereikšmingos, kadangi niūrumas ir atšiaurumas yra bendras šiaurinių regionų bruožas – taip Galvaneuso pasakojime atrodo Grenlandija ar taip Adomas Brėmenietis apibūdina Islandiją“, – pasakoja P. Chiesa.

Profesorius P. Chiesa apskritai teigia, kad turėtume „pasitikėti“ „Cronica universalis“, mat visame veikale Galvaneusas dėsto, kur jis girdėjo žodines istorijas, ir savo teiginius paremia iš pasakojimų (tikrų ar legendinių) paimtais elementais. Šie pasakojimai siejasi su ankstesnėmis įvairių žemių tradicijomis, susipynusiomis tarpusavyje ir priskiriamoms konkrečiai vietovei.

„Nematau jokio pagrindo juo netikėti. Jau seniai buvo pastebima, kad XIV a. jūriniuose žemėlapiuose, nubraižytuose Genujoje ir Katalonijoje, šiaurinių teritorijų vaizdavimas yra pažangesnis. Tai galėjo būti tiesioginių kontaktų su šiais regionais rezultatas“, – pažymi profesorius P. Chiesa.

„Ši šiaurės vakarų regionų vietovių samprata veikiausiai pasiekė Genują laivybos maršrutais, kurių kryptis buvo Britų salos ir žemyninė Šiaurės jūros pakrantė“, – aiškina P. Chiesa.

„Neturime jokių įrodymų, kad Italijos ar Katalonijos jūrininkai tais laikais kada nors būtų pasiekę Islandiją ar Grenlandiją, tačiau jie neabejotinai galėdavo iš Šiaurės Europos pirklių įsigyti iš tų kraštų atkeliavusių prekių, kurių būdavo atgabenama į Viduržemio jūros regioną“, – mano profesorius.

Jis pridūrė: „Jūrininkų, kuriuos mini Galvaneusas, atveju viskas galėjo būti taip: genujiečiai galėjo į savo miestą atnešti padrikų žinių apie tas žemes. Kai kurie iš tų dalykų buvo tikri, dalis – išgalvoti. Šios žinios jų ausis pasiekė šiauriniuose uostuose – jas perdavė škotų, britų, danų, norvegų jūreiviai, su kuriais jie prekiaudavo“.

Lotynų kalba parašytas veikalas „Cronica universalis“ vis dar nėra išleistas, tačiau tą planuojama padaryti pasinaudojant Milano universiteto mokslo ir švietimo programa.