Iš kur kilo Amerikos indėnai? Naujas tyrimas neigia populiarią teoriją

Daugelį metų archeologai teoretizavo, kad pirmieji Šiaurės Amerikoje apsigyvenę žmonės buvo kilę tiesiogiai iš jōmonų tautų grupės, gyvenusios senovės Japonijoje maždaug prieš 15 000 metų, t.y. tuo pačiu metu, kai maždaug prieš 15 000 metų žmonės per Beringo sausumos tiltą- sausumos juostą, kuri anksčiau jungė Rusiją ir Šiaurės Ameriką, kol jūros lygis nepakilo aukščiau – atvyko į Šiaurės Ameriką. Ši teorija grindžiama archeologiniais akmeninių įrankių – ypač ginklų, strėlių, rastų Amerikos indėnų ir jōmonų gyvenvietėse – panašumais.

Tačiau naujojo tyrimo autoriai teigia, kad toks scenarijus mažai tikėtinas, nes biologiniai įrodymai „paprasčiausiai nesutampa“ su archeologiniais radiniais.

„Jōmonai nebuvo tiesioginiai Amerikos indėnų protėviai, – sako pagrindinis tyrimo autorius ir Nevados universiteto (JAV) antropologas G.Richardas Scottas . – Jie [jōmonai] labiau sietini su Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno grupėmis, nei su Rytų Azijos ir Amerikos indėnų grupėmis“.

Mokslininkai įtaria, kad Amerikos indėnai kilę iš kitos grupės, gyvenusios kažkur Rytų Azijoje – nors išlieka daug neaiškumų, kur ir kada ta protėvių grupė gyveno.

Archeologinė teorija

G.R. Scottas ir jo kolegos savo tyrimą pradėjo dėl to, nes jų neįtikino pagrindinis argumentas, siejantis Amerikos indėnus su jōmonais – akmeninių įrankių ir ginklų panašumas.

„Senovės jōmonų ir bent kai kurių ankstyviausių žinomų Amerikos indėnų gyvenviečių artefaktai panašūs savo ginklų antgaliais“, – sako vienas iš tyrimo autorių, Kolorado universiteto (JAV) Arkties ir Alpių tyrimų instituto archeologas Johnas Hoffeckeris. Šie panašumai leido ankstesniems tyrėjams daryti prielaidą, kad šių įrankių gamybos žinios buvo perduotos iš vienos kultūros kitai, priduria jis.

Tačiau tyrėjai teigia, kad šie įrodymai nėra pakankamai įtikinami, kad būtų galima daryti tokią išvadą. „Kultūrinės paralelės nėra neįprastos, – sako G.R. Scottas. – Žmonės gali pasiskolinti idėjų iš kitų arba savarankiškai sugalvoti panašius tų pačių problemų sprendimus“.

Vietoje to, norėdami išsiaiškinti Amerikos indėnų kilmę, mokslininkai ėmėsi genetinės analizės.

„Manau, kad paleogenetika suteikia nepaprastai daug informacijos rekonstruojant populiacijų istoriją, – teigia tyrimo vadovas. – Ji nepakeičia archeologijos, bet tapo svarbiu papildomu metodu, galinčiu padėti spręsti klausimus, kurių archeologai išspręsti negali“.

Dantų analizė

Siekdami išsiaiškinti abiejų grupių genetinius ryšius, tyrėjai atkreipė dėmesį į dantis, kurie gali suteikti daugybę genetinės informacijos.

„Dantų vainikų ir šaknų morfologija buvo intensyviai tiriama tarp dvynių ir šeimose – ir nėra abejonių, kad čia egzistuoja stipri genetinė kontrolė“, – teigia G.R. Scottas. Skirtingai nuo kitų genetinių požymių – pavyzdžiui, kraujo grupės, kurią kontroliuoja vienas genas – dantų morfologija yra poligeninė, t.y. ją lemia daugelio skirtingų genų derinys.

Pavyzdžiui, kito neseniai atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad viena geno, vadinamo EDAR V370A, versija keičia maždaug 20 proc. žmonių, turinčių šį geną, priekinių kandžių formą – todėl šį geną būtų labai lengva nustatyti ir sekti laikui bėgant naudojant stomatologinius įrašus ar radinius, sako tyrėjas.

Tai reiškia, kad pagal dantų (ir jų šaknų) formą tyrėjai gali gauti daug informacijos apie asmens genetinę kilmę ir apie tai, kiek artimi giminystės ryšiai sieja du asmenis. Be to, dantų formai retai daro įtaką aplinkos veiksniai, todėl tai yra patikimas būdas nustatyti protėvius.

„Aplinkos pokyčiai nesukelia dantų morfologijos pokyčių, – sako G.R. Scottas. – Galite išrasti panašius įrankių ar ginklų stilius, bet negalite išrasti dantų morfologijos“.

Šiame tyrime mokslininkas su komanda palygino 25 dantų morfologijos požymius maždaug tarp 1500 senovinių dantų rinkinių, surinktų iš daugiau kaip 10 000 metų senumo Amerikos indėnų ir jōmonų, taip pat kitų senovės grupių iš Rytų Azijos, Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno gyventojų palaikų.

Analizuojant dantų požymius ir DNR paaiškėjo, kad Amerikos čiabuviai nebuvo pakankamai artimai susiję su jōmono žmonėmis, kad juos būtų galima laikyti protėviais – tačiau jie galėjo būti kilę iš kitos nežinomos grupės iš Rytų Azijos, teigia G.R. Scottas.

„Autoriai pateikia įtikinamų argumentų, kodėl Japonijos jōmonų tauta nėra tiesioginiai pirmųjų Amerikos indėnų protėviai, – sako tyrime nedalyvavęs Kalifornijos universiteto (JAV) archeologas Brianas Faganas. – Tai didelė pažanga mūsų žinioms apie pirmuosius amerikiečius“.

Neaiški kilmė

Nors tyrimas rodo, kad Amerikos čiabuviai nėra tiesioginiai jōmonų palikuonys, kaip manyta anksčiau, šios dvi grupės turėjo turėti daug senesnį bendrą protėvį, mano G.R. Scottas.

„Jōmonų ir Amerikos indėnų bendras protėvis galėjo būti kilęs prieš daugelį tūkstantmečių [daugiau nei prieš 30 000 metų], o Rytų Azijos gyventojų ir Amerikos indėnų bendras protėvis galėjo būti iš naujesnių laikų [mažiau nei prieš 30 000 metų]“, – teigia jis.

Tačiau tiksliai neaišku, kas Rytų Azijos buvo Amerikos indėnų protėviais. Labiausiai tikėtina, kad „kilmė yra iš ten, ką daugelis vadina Didžiąja Beringija“ – Šiaurės Rytų Azijos regiono, kuris jungėsi su Beringo sausumos tiltu ir dabar yra dabartinio Sibiro teritorijoje, – sako mokslininkas. – Tačiau šiuo metu iš šios teritorijos išlikę nedaug palaikų, todėl sunku pasakyti tiksliau“.

Tyrėjai taip pat mano, kad Amerikos indėnai, prieš migruodami į Šiaurės Ameriką, kelias kartas greičiausiai gyveno izoliuotai – tai dar vienas veiksnys, dėl kurio sunkiau nustatyti tikslią jų genetinę kilmę.

„Tikėtina, kad Amerikos indėnų protėviai vėlyvojo pleistoceno laikotarpiu [kai juos buvo įkalinę ledynai] buvo įstrigę Beringijoje – kol sąlygos pagerėjo tiek, kad buvo galima keliauti vakarine Šiaurės Amerikos pakrante, – svarsto mokslininkas. – Per šį izoliacijos laikotarpį jie atsiskyrė nuo protėvių populiacijų Rytų Azijoje“.

Tačiau naujausi atradimai, įskaitant Naujojoje Meksikoje aptiktus 23 000 metų senumo pėdsakus, verčia abejoti, kada tiksliai žmonės atvyko į Šiaurės Ameriką. „Deja, šiuo metu turimais duomenimis šio klausimo išspręsti negalime“, – sako G.R. Scottas.

Tyrimas paskelbtas žurnale „PaleoAmerica“.

Parengta pagal „Live Science“.