Pagaliau atskleista 4000 metų senumo mumijų paslaptis: išlikę net veido bruožai ir plaukų spalva

XX a. dešimtajame dešimtmetyje Tarimo tvenkinyje Sindziange rastų mumijų kūnai ir drabužiai yra stulbinamai gerai išsilaikę, nors jiems beveik 4000 metų. Dėl sauso dykumos oro aiškiai matyti net veido bruožai ir plaukų spalva.

Jų vakarietiška išvaizda – veltiniai ir austi vilnoniai drabužiai – taip pat jų kapuose rastas sūris, kviečiai ir soros leidžia manyti, kad jie buvo piemenys iš Vakarų Azijos stepių arba migruojantys žemdirbiai iš Vidurinės Azijos kalnų ir dykumų oazių.

Tačiau naujas Kinijos, Europos ir JAV mokslininkų tyrimas, kuriame pirmą kartą išanalizuota šių 13 mumijų DNR ir nustatyti jų genomai, atskleidė kitokį vaizdą. Analizė parodė, kad palaikai priklausė ne atvykėliams, o vietinei grupei, kilusiai iš ledynmečio Azijos gyventojų.

„Mumijos nuo pat pirmojo jų atradimo žavėjo mokslininkus ir visuomenę. Jos ne tik nepaprastai gerai išsilaikiusios, bet ir rastos labai neįprastame kontekste, taip pat dar pasižymi įvairiais ir tolimais kultūriniais elementais“, – sakė Harvardo universiteto antropologijos docentė Christina Warinner.

„Radome svarių įrodymų, kad jos iš tikrųjų atstovauja labai genetiškai izoliuotą vietinę populiaciją“, – pridūrė mokslininkė, kuri taip pat yra Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto mikrobiomo mokslų grupės vadovė ir trečiadienį žurnale „Nature“ paskelbto tyrimo autorė.

„Tačiau nepaisant jų genetinės izoliacijos, atrodo, kad šie žmonės buvo atvirai perėmę naujas idėjas ir technologijas iš savo kaimynų piemenų ir ūkininkų, kartu išvystydami unikalius kultūrinius elementus, kurių neturėjo nė viena kita grupė“, – teigė mokslininkė. Tyrėjai išnagrinėjo seniausių Tarimo tvenkinio mumijų, kurių amžius siekia nuo 3700 iki 4100 metų, genetinę informaciją kartu su genomais, gautais iš penkių žmonių palaikų iš Dzungarijos baseino, esančio toliau į šiaurę, Kinijos Sindziango Uyghuro autonominiame regione. Tai seniausi regione rasti žmonių palaikai, kuriems maždaug 4800-5000 metų.

Neįtikėtina kryžkelė

Teksaso universiteto Ostine docentas Vagheeshas Narasimhanas teigia, kad senovinė DNR gali suteikti nemažai žinių apie žmonių judėjimą tais laikais, apie kuriuos trūksta rašytinių žinių ar kitų įrodymų. Mokslininkas yra dirbęs su genetiniais pavyzdžiais iš Centrinės Azijos regiono. Jis tyrime nedalyvavo, tačiau pavadino jį „jaudinančiu“.

Tyrimo metu nustatyta, kad Tarimo tvenkinio mumijose nerasta įrodymų, kad šie žmonės galėjo susilaukti vaikų su kitomis tuo pačiu metu gyvenusiomis grupėmis. Šie žmonės buvo tiesioginiai palikuonys grupės, kuri kadaise buvo plačiai paplitusi ledynmečiu, bet iki tos epochos pabaigos – maždaug prieš 10 000 metų – iš esmės išnyko.

Šios medžiotojų-rinkėjų populiacijos, apibūdinamos kaip senovės Šiaurės Eurazijos gyventojų, pėdsakai dabartinių gyventojų genomuose išlikę tik dalinai, o Sibiro ir Amerikos čiabuvių genomuose šių pėdsakų žymiai daugiau. Šiemet jų radimas Tarimo tvenkinyje ir datavimas buvo visiškai netikėtas.

Kiti genetiniai mėginiai, paimti iš šiauriau esančio Sindziango, parodė, kad žmonės, iš kurių jie kilę, daug kryžminosi su įvairiomis regiono bronzos amžiaus populiacijomis, todėl stebina tai, kad Tarimo tvenkinio mumijos buvo tokios genetiškai izoliuotos.

Nors dabar šis regionas yra atsiskyręs, bronzos amžiuje tai buvo neįtikėtinų kryžkelių regionas. „Čia vyko intensyvus šiaurės, pietų, rytų ir vakarų maišymasis, trukęs net 5000 metų“, – teigė Vašingtono universiteto antropologijos profesorius Michaelas Frachetti, kuris tyrime nedalyvavo.

„Tai dar labiau paradoksalu, nes turime bendruomenę, kuri yra labai integruota kultūriniu požiūriu, tačiau išlaiko kai kuriuos labai kultinius ir unikalius savo vietinės ideologijos, vietinės kultūros, laidojimo tradicijų komponentus, taip pat iš pažiūros nesumaišytą genetinį profilį, kuris siekia dar gilesnius pirmykščius laikus“.

V.Narasimhano teigimu, gyventojai gali būti genetiškai izoliuoti, bet kartu ir kultūriškai kosmopolitiški.

„Nebūtina, kad genetika visuomet eitų koja kojon su kultūriniais ar lingvistiniais mainais, – sakė jis. – Žmonės visada gali perimti naujus metodus, ar tai būtų žemdirbystė, ar metalo apdirbimas, gali pakeisti net savo laidojimo papročius, net jei nėra gyventojų judėjimo ar kaitos“.

Neatsakyti klausimai

Nors DNR tyrimas atskleidžia jaudinančių detalių apie mumijas, tačiau tikimasi apie jų kilmę sužinoti ir dar daugiau. V.Narasimhano nuomone, tyrime nagrinėjamos vienoje vietoje rastos mumijos, todėl neaišku, ar paieškojus kitose Tarimo tvenkinio vietose, negalima atrasti kitokių genetinių ryšių.

M.Frachetti teigimu, senoviniai genetiniai mėginiai iš šio regiono vis dar palyginus reti, todėl gali būti, kad genetinę įtaką galėjo padaryti kažkas iš Himalajų ar Tibeto.

Nors ankstesni darbai parodė, kad šie žmonės gyveno dykumos oazės pakrantėje, vis dar neaišku, kodėl jie buvo palaidoti galvijų kailiais dengtose valtyse su irklais prie galvų – tai reta praktika, kuri niekur kitur šiame regione nebuvo pastebėta ir galbūt labiausiai sietina su vikingais.

„Jie laidojo saviškius valtyse – niekas kitas to nedarė. Vadinasi, iš kur kilo ši tradicija, išlieka viena didžiausių su šia dykumų populiacija susijusių mįslių“, – sakė M.Frachetti.

Parengta pagal CNN.