Senovinė auksinė kaukė, kuri slepia kruviną paslaptį

Jo tvirtai suspaustas kūnas buvo apverstas aukštyn kojomis, o galva atskirta ir padėta šalia. Ant veido buvo metalinė kaukė su dideliais dekoratyviniais auskarais ir išpūstomis akimis. Ir kaukė, ir skeletas buvo nuberti raudonais dryžiais.

Prieš 30 metų, pirmą kartą atradus kaukę, buvo nuspręsta, kad raudonasis pigmentas yra cinoberis. Tačiau Oksfordo universiteto chemikės Elisabete Pires vadovaujamiems mokslininkams buvo smalsu išsiaiškinti, kokia tiksli šių dažų sudėtis. Jų tyrimas atskleidė šiek tiek daugiau, nei tikėtasi: vienas iš komponentų buvo žmogaus kraujas.

Dar senesnė už garsiuosius inkus Lambajekės kultūra, dar vadinama Sikano kultūra, VIII-XIV amžiais klestėjo šiaurinėje Peru pakrantėje. Naudodamiesi savo metalurgijos įgūdžiais, gyventojai gamino daugybę aukso dirbinių.

1000 metų senumo metalinė kaukė buvo rasta gilios šachtos, vadinamos Huaca Loro šventyklos piliakalnio rytine kapaviete, dugne. Ją dėvėjęs skeletas kadaise buvo 40-50 metų vyras, palaidotas su 1,2 tonos sveriančiomis gėrybėmis. Dauguma jų buvo aukso, sidabro ir vario lydiniai, prilygstantys 14-18 karatų šiuolaikiniams aukso papuošalams.

Daugelis žinomų Pietų Amerikos kultūrų artefaktų buvo išgrobstyti ir suklastoti, todėl ši kapavietė, kurią archeologai atkasė praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, suteikia mokslininkams retą galimybę analizuoti nepaliestą Sikano kultūrą.

Naudodami masių spektrometriją ir proteomiką, E.Pires su kolegomis dažų sudėtyje rado keleto baltymų pėdsakų – tarp jų ir kiaušinio baltymą albuminą. Taigi kiaušinius, galbūt muskusinės anties, kurią irgi valgydavo, gyventojai greičiausiai naudojo ir dažams gaminti, kad šie priliptų prie paviršių – pavyzdžiui, kaulų ir metalinių kaukių.

„Įdomu tai, kad iš likusių baltymų šeši randami žmogaus kraujyje“, – rašo komanda savo straipsnyje. Tarp jų – serumo albuminas ir antikūnų imunoglobulinas G.

Mokslininkai spėja, kad kartu su raudonuoju pigmentu cinoberiu sikano kultūros žmonės dažams galėjo naudoti žmogaus kraują, simbolizavusį gyvybės jėgą.

E.Pires ir jos kolegų teigimu, unikali skeleto poza kape (aukštyn kojomis), ir šalia dvi jaunos suaugusios moterys, kurių viena buvo palaidota gimdyvės, o kita – pribuvėjos pozose, leidžia manyti, kad siekta pavaizduoti mirusio vadovo atgimimą.

Ankstyvieji kolonijiniai regiono aprašymai rodo, kad raštai ant kaukių atkartojo svarbius Sikano kultūros gyventojų veido dažų raštus. Tokius dažus prižiūrėjo dvariškiai.

Kadangi mėginių nebuvo daug, tyrėjai negali patikrinti, ar kraujo buvo tik dažuose, ir ar kaukės neužteršė aplinka.

Riebalų trūkumas dažuose irgi kelia tam tikrų klausimų – kadangi jų yra žmogaus kraujyje. Lipidų turėtų būti ir kiaušinių baltymuose, tačiau jie galėjo suirti ar chemiškai sureaguoti su kitomis molekulėmis, dėl to juos sunkiau aptikti.

Tačiau kitos žinomos Sikano kultūroje taikytos praktikos patvirtina idėją, kad kraujas iš tiesų galėjo būti tyčia panaudotas kaip dažų sudedamoji dalis.

„Neseniai atliktas žmonių, kurie buvo aukojami Sikano kultūroje, osteologinis tyrimas. Jis parodė, kad daugelis aukų buvo sistemingai pjaustomos – ypač kakle ir viršutinėje krūtinės dalyje, siekiant maksimaliai padidinti kraujavimą“, – aiškina komanda.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Journal of Proteome Research“.

Parengta pagal „Science Alert“.