Mauzoliejuje Maskvoje dviem garsiausiems sovietų lyderiams vietos neužteko: politinis ėjimas ar asmeninis kerštas?

Maskviečių gyvenimas tą 1961 metų spalio 31 d. tekėjo įprasta vaga.

Nors milicija ir kariuomenė užtvėrė visas Raudonosios aikštės prieigas, tai, kad vėlų vakarą iš mauzoliejaus bus pašalinti Josifo Stalino palaikai, žinojo tik mažas patikėtinių ratelis.

Atgulė šalia V.Lenino

1953 m. kovo 5 d. mirus diktatoriui J.Stalinui visa SSRS paskendo gedule ir raudose. Žinoma, tai nebuvo tiesa, nes daugybė represuotų ir persekiotų žmonių džiaugėsi tirono mirtimi, bet sovietų dokumentikos kūrėjai stengėsi įamžinti skausmo perkreiptus veidus, gamyklų darbininkų ašaras, niūriai iškilmingas partijos funkcionierių kalbas.

Tautų tėvu vadinto J.Stalino balzamuotus palaikus nuspręsta patalpinti prie Kremliaus sienos esančiame mauzoliejuje, V.Lenino pašonėje. Virš pagrindinio įėjimo įtaisytoje granito plokštėje žemiau užrašo „Lenin“ atsirado dar vienas – „Stalin“.

Po J.Stalino mirties ir laidotuvių aukščiausiuose Kremliaus ešelonuose užvirė nuožmi kova dėl faktinio raudonosios imperijos vadovo posto, kol valdžia atiteko Nikitai Chruščiovui.

N.Chruščiovas kitados buvo artimas J.Stalino patikėtinis, vienas stalininio teroro vykdytojų, garbėtroška, pasižymėjęs plačiais politiniais užmojais, derančiais su stačiokišku, „mužikišku“ elgesiu.

1956 m. vasarį vykusiame Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime kalbėjęs Centro komiteto pirmasis sekretorius N.Chruščiovas viešai pasmerkė diktatoriaus asmens kultą, piktnaudžiavimą valdžia ir represijas – nė žodžiu neprasitaręs apie asmeninį vaidmenį savo pirmtako teroro sistemoje.

Būtent nuo tos akimirkos prasidėjo laipsniškas J.Stalino nuvainikavimas.

Pavertė atpirkimo ožiu

Kas lėmė paties N.Chruščiovo žingsnį sutrypti J.Staliną, sunku pasakyti, nors istorikai tvirtina, kad tai nebuvo vienašališka iniciatyva.

Jei nekreiptume dėmesio į asmenines N.Chruščiovo ambicijas, siekį tapti „geruoju“ šalies vadovu po „blogojo“, tikriausiai iš tiesų atėjo laikas žmonėms paaiškinti, kur dingo milijonai jų bendrapiliečių, kodėl beviltiškai sugriautas ir neefektyvus žemės ūkis, kodėl „nugalėjusio socializmo šalyje“ tiek daug gyventojų, vos suduriančių galą su galu?

Po J.Stalino mirties paskelbus amnestiją iš lagerių paleisti ne tik kriminaliniai, bet ir politiniai kaliniai, keliantys pagrįstus klausimus dėl savo suėmimo ir ilgamečio kalinimo teisėtumo.

Matyt, N.Chruščiovo aplinkoje nuspręsta „paaukoti“ mirusį J.Staliną, paskelbti jį nukrypusiu nuo V.Lenino mokymo, tuo pat metu stengiantis išbalinti pačią sovietinę sistemą.

„Jei aš to nepadaryčiau, padarytų kas nors kitas“, – prisiminimuose rašė 1964 m. nuo valdžios nušalintas N.Chruščiovas.

Beje, po N.Chruščiovo pranešimo ir viešo J.Stalino kulto pasmerkimo sovietinėje Gruzijoje kilo prostaliniškai nusiteikusių piliečių neramumai. N.Chruščiovas nebuvo humanistas: 1956 m. kovo 9 d. prieš demonstrantus mesta kariuomenė ir šarvuota technika. Žuvo apie 150 žmonių.

Prakalbo apie sapną

Spaudoje pradėjus plačią J.Stalino piktadarysčių demaskavimo kampaniją anksčiau ar vėliau turėjo iškilti klausimas: ar jo palaikai verti gulėti „didžiojo“ V.Lenino pašonėje?

Dirva J.Stalino kūno pašalinimui iš mauzoliejaus ruošta ilgai, tačiau slapčia. Nors veikiausiai pagrindinis iniciatorius buvo N.Chruščiovas, partijos kolegų akivaizdoje viešai tai padaryti pasiūlė Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) srities partijos komiteto pirmasis sekretorius Ivanas Spiridonovas.

1961 m. spalio 30 d. SSKP XXII suvažiavime I.Spiridonovui pritarė sena komunistė ir revoliucionierė Dora Lazurkina.

J.Stalino laikais ji su šeima buvo represuota, bet po diktatoriaus mirties reabilituota ir atgavo statusą partijoje.

Iš tribūnos D.Lazurkina pareiškė sapnavusi V.Leniną, kuris prasitaręs, esą jam nemalonu gulėti prie J.Stalino. Šis groteskiškas D.Lazurkinos pareiškimas buvo palydėtas audringų aplodismentų.

Kad ši istorija tikra, anuomet garsiam sovietų publicistui Feliksui Čiujevui patvirtino J.Stalino bendražygis Viačeslavas Molotovas, pavadinęs D.Lazurkiną „sena ragana, sapnuojančia, kaip V.Leninas keikia J.Staliną“.

Palaidojo žaibiškai

Sovietų Sąjungos komunistų partijos XXII suvažiavimui nutarus, kad J.Stalino palaikus laikyti mauzoliejuje netikslinga, skubiai organizuotas perlaidojimas. Tam siūlytos Maskvos Novodevičės kapinės, bet galiausiai nutarta karstą užkasti prie Kremliaus sienos – pagrindiniame komunistų partijos nekropolyje.

Už J.Stalino palaikų išnešimo iš mauzoliejaus ir perlaidojimo operaciją atsakingas KGB generolas Nikolajus Zacharovas apie būsimą užduotį sužinojo dar prieš suvažiavimo delegatų balsavimą. Tai reiškia, kad viskas buvo nuspręsta iš anksto.

1961 m. spalio 31-osios vakarą, prisidengiant kariuomenės parado repeticija, maskviečiams uždrausta patekti į Raudonąją aikštę. Dalis mauzoliejaus atitverta laikina tvora, statinio pašonėje išrausta kapo duobė. Visus darbus, prižiūrint KGB, atliko ypač patikimi kariškiai.

21 val. į mauzoliejų atvyko speciali komisija ir būrys karininkų. Balzamuoto J.Stalino sarkofagas nuneštas į statinio rūsį, ten lavonas perkeltas į karstą. Auksinės munduro sagos pakeistos žalvarinėmis, nusegta socialistinio darbo didvyrio žvaigždė.

Jau visiškai sutemus, be jokių ceremonijų ir iškilmingų kalbų, J.Stalino karstas nuleistas į kapą ir užverstas žemėmis.

Sūnaus pėdsakas

Nagrinėjant N.Chruščiovo žingsnį pasmerkti J.Stalino kultą yra versija ir apie asmeninę nuoskaudą. 1942 m., kai tarp sovietų ir nacių vyko karas, N.Chruščiovo sūnus Leonidas, aviacijos karininkas, būdamas girtas mėgino pistoleto šūviu pataikyti į butelį, pastatytą sugėrovui ant galvos.

Pastarasis nuo kulkos krito negyvas, o L.Chruščiovas buvo nuteistas 8 metus kalėti, dalį bausmės atliekant fronte. Pasakojama, kad N.Chruščiovas maldavęs J.Stalino nutraukti bylą, bet jis nesutiko.

1943 m. kovo 11 d. vyresnysis leitenantas L.Chruščiovas negrįžo iš kovinio skrydžio – veikiausiai žuvo. Jo palaikai nebuvo rasti, o tai savo ruožtu kėlė įvairiausias spėliones. Gal perbėgo pas vokiečius? O gal sušaudytas J.Stalino įsakymu?

Kad ir kaip būtų, N.Chruščiovo asmeninis kerštas velioniui J.Stalinui dėl sūnaus likimo – greičiau versija nei patvirtintas istorinis faktas.