Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

SSRS prieš Kiniją – kaip didžiausių komunistinių valstybių pasienio konfliktas vos netapo branduoliniu karu (Foto, Video)

2023-11-30 (2) Rekomenduoja   (63) Perskaitymai (7136)
    Share

Laikydami tai kaip įprastą reikalą, 32 rusų  pasieniečiai įsėdo į „BTR-60“ ir du sunkvežimius „GAZ“ ir išvyko pasitikti kinų. Posto vadas vyresnysis leitenantas Ivanas Strelnikovas pasiuntė Babanskį su maždaug dviem tuzinais vyrų susiremti su patruliu iš Kinijos, o pats išvedė pusšimtį kareivių į upę, atlikdamas šoninį manevrą. Babanskis nuvedė savo vyrus į atviro sniego lauko kraštą.

Priešais Babanskį buvo vietinio Kinijos pasienio posto vadas Sun Yuguo. Vyrai galėjo susitikti anksčiau, galbūt per vieną iš daugelio laukinių muštynių ant ledo. Tačiau Sun žinojo, kad peštynių laikas praėjo, nes sniege vos už kelių metrų nuo nieko neįtariančių sovietų gulėjo kinų komandosų kuopa, pasiruošusi surengti pasalą. Komandosai buvo ne įprastiniai pasieniečiai, o elitinės žvalgybos pajėgos. Sun siekė įvilioti sovietus į komandosų spąstus. Jis sėkmingai įvykdė savo misiją.

Komandosai visą naktį pragulėjo nejudėdami sniege. Kad tylėtų, kiekvienam vyrui buvo duotas pakelis vaistų nuo kosulio.

Pasalos signalas nuskambėjo vienu ryškiu šūviu, kuris nuaidėjo visoje saloje. Strelnikovo septynių žmonių būrys užšalusioje upėje susidūrė su daug didesne kinų grupe, o Babanskiui atsigręžus pažiūrėti, kas atsitiko, aplink jį įsiplieskė automatinės ugnies pliūpsniai. Per pirmąsias beprotiško susišaudymo sekundes abiejose pusėse krito pustuzinis vyrų. Ieškodamas priedangos, Babanskis galėjo tik stebėti, kaip kinai sunaikino Strelnikovo būrį. Jis perėmė vadovavimą išgyvenusiems kariams.

 

KInai jau seniai ruošėsi pasalai prie Zhenbao. Heilongdziango provincijos karinės apygardos pareigūnai sausio 25 d. patvirtino pasiūlymo projektą ir išsiuntė jį Generalinio štabo departamentui ir Užsienio reikalų ministerijai. Galiausiai jį patvirtino aukščiausias sprendimus priimantis ratas Pekine, tikriausiai įskaitant Mao, kuris prižiūrėjo visus sienos reikalus su Sovietų Sąjunga.

Apie vidurdienį pulkininkas Demokratas Leonovas iš 57-ojo pasienio būrio jau ruošėsi pranešti, kad jo dalinys sėkmingai baigė karines pratybas, kai iš Nižnės Michailovkos atvyko žinia apie pasalą. Po valandos Tolimųjų Rytų karinės apygardos vadas generolas pulkininkas Olegas Losikas susisiekė su suglumusiu Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos pirmininku Aleksejumi Kosyginu.

Sovietų politiniai lyderiai buvo visiškai šokiruoti netikėtos Kinijos atakos. Brežnevas buvo užsienyje, o Kremlius buvo susirūpinęs besitęsiančiomis praėjusių metų invazijos į Čekoslovakiją pasekmėmis ir artėjančiu viršūnių susitikimu su Jungtinėmis Valstijomis.

Po ilgų svarstymų Maskva galėjo duoti Losikui vienintelį nurodymą – ginti nacionalinę sieną, bet užkirsti kelią didelio masto kariniam konfliktui. Politiškai patyręs generolas suprato iš pažiūros paradoksalią situaciją – mūšis turėjo apsiriboti pasienio kariais; nebūtų sovietinės armijos pastiprinimo.

Iš tiesų, vienintelis pastiprinimas, kuris tą dieną atėjo į pagalbą Babanskiui, buvo dvi dešimtys vyrų, atvykę „BTR-60“ šarvuočiais iš gretimo pasienio posto, vadovaujamo vyresniojo leitenanto Vitalijaus Bubenino.

Po beveik dviejų valandų kovos Leonovas galiausiai įsakė Babanskiui trauktis. Iki to laiko liko tik saujelė iš 31 jo bendražygio. Traukdamiesi sovietai tęsė apšaudymą iš šarvuotosios transporto priemonės „BTR“ sumontuotų kulkosvaidžių. Bubeninui kažkaip pavyko paimti priešo vadavietę, o išlikę kinai pasitraukė.

Kovo 2-osios vakaras nežymėjo konflikto pabaigos. Nors abi pusės pasitraukė iš paties Zhenbao. Laukdamas Maskvos leidimo pasitelkti reguliariosios armijos dalinius, generolas pulkininkas Losikas dislokavo 135-ąją motorizuotų šaulių diviziją už kelių kilometrų už Usūrio. Jos ginkluotės arsenale buvo tankas „T-62“ ir tuo metu slaptas BM-21 „Grad“ daugkartinis raketų paleidimo įrenginys. Kinai atsakė tuo pačiu, atsiųsdami papildomus pėstininkų ir artilerijos pulkus.

 

Prieš aušrą, kovo 15 d., Kinijos ir sovietų patruliai vėl buvo dislokuoti saloje iš atitinkamų upių krantų, sukeldami naują, daug platesnio masto ir ypač žiaurų kovų etapą. Dengiami „BTR“, sovietų pėstininkai veržėsi į priekį, o kinai priešinosi raketsvaidžiais (RPG) ir 75 mm beatatrankiniais šautuvais.

Apie vidurdienį 57-ojo pasienio būrio pulkininkas Leonovas pagaliau gavo pastiprinimą keturiais tankais „T-62“, kuriuos sovietų štabo karininkai skubiai perdavė vos prieš kelias valandas. Kadangi vairuotojai nebuvo susipažinę su vietove, Leonovas įlipo į tanką vadovauti puolimui.

Užuot patraukusi į salą, tanko kolona apsuko aplink ją užšalusia upe ir priartėjo prie Kinijos kranto. Šoninis manevras buvo sužlugdytas, kai pulkininko tankas užvažiavo ant minos ir buvo apgadintas. Supratęs, kad kinai užminavo patį upės ledą, Leonovas įsakė kitiems tankams pasitraukti. Kai pats pulkininkas paliko apgadintą „T-62“, jį pakirto Kinijos snaiperio kulka – pulkininkas Leonovas tapo aukščiausio rango konflikto auka.

Tą popietę padėtis abiejose pusėse buvo sunki. Savo apygardos štabe Losikas vis dar beviltiškai laukė Maskvos įsakymo suburti kariuomenės dalinius. Tuo tarpu anapus upės kinų pėstininkai pasiekė savo galimybių ribą. Susidūrę su pasikartojančiais sovietų motorizuotais puolimais, palaikomais sraigtasparnių „Mi-4“, kinai buvo neabejotinai silpnesni sunkiosios įrangos atžvilgiu.

17 val. sovietų 122 mm haubicos ir raketų paleidimo įrenginiai „Grad“ atidengė ugnį į Kinijos pozicijas. Po 10 minučių intensyvaus bombardavimo į salą išsiveržė dvi sovietų armijos tankų ir pėstininkų kuopos. Kinai surengė įnirtingą pasipriešinimą, tačiau iki 18 val. dauguma kinų karių buvo pasitraukę iš Dženbao. Vakare pasitraukė ir sovietų kariuomenė. Po daugiau nei devynias valandas trukusio mūšio mažytėje saloje, dabar nusėtoje sviediniais, nuolaužomis ir kūnais, stojo kraupi tyla.

 

Pavieniai susišaudymai ir artilerijos dvikovos vėl kilo kovo 17 d., daugiausia netoli Leonovo apleisto „T-62“, kurį galiausiai užėmė kinai. Tačiau daugiau didelių susidūrimų Zhenbao neįvyko. Kadangi konfliktas jau buvo pasiekęs reguliariosios armijos lygį, o branduolinės pajėgos visoje Šiaurės Azijoje buvo parengtos, nei Sovietų Sąjunga, nei Kinija nenorėjo rizikuoti tolesniu eskalavimu. Taip pasienio padėtis grįžo į status quo.

Sovietų duomenimis žuvo arba buvo sužeisti 152 SSRS kareiviai ir apie 600 kinų. Kinų istorikų duomenimis, kovų dienomis žuvo apie 250 sovietų karių ir 92 kinai žuvo, dingo be žinios arba buvo sužeisti.

Zhenbao sala buvo oficialiai perduota Kinijai po 1991 m. sudarytos Kinijos ir Sovietų Sąjungos sienos sutarties. Šiandien mūšio lauką žymi kuklus kinų memorialinis parkas.

Po pusės amžiaus Zhenbao salos incidento detalės tebėra apgaubtos politinės retorikos ir komunistinės propagandos. Rusijos žiniasklaida šį įvykį apibrėžia kaip pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo, kai į jos teritoriją įsiveržė svetimšaliai, o kinų vadovėliuose jis vadinamas „savigynos kontrataka“. Kiekviena pusė tvirtina, kad kita šovė pirmoji.

Nors ir riboto masto, susirėmimas turėjo neproporcingą istorinę reikšmę. Tai buvo takoskyros akimirka, kuri pasauliui – svarbiausiai Jungtinėms Valstijoms – parodė Kinijos ir Sovietų Sąjungos santykių skilimo mastą. Įstrigusi Vietnamo liūne, Niksono administracija žiūrėjo į Kiniją kaip į potencialų sąjungininką prieš sovietų hegemoniją Azijoje.

1 | 2
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(66)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(63)
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
81(0)
73(1)
58(1)
47(0)
47(1)
38(0)
32(1)
31(0)
30(1)
29(0)
Savaitės
198(0)
196(0)
193(0)
184(0)
178(0)
Mėnesio
309(3)
303(6)
296(0)
294(2)
293(2)