Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

SSRS prieš Kiniją – kaip didžiausių komunistinių valstybių pasienio konfliktas vos netapo branduoliniu karu (Foto, Video)

2023-11-30 (2) Rekomenduoja   (63) Perskaitymai (55)
    Share

1969 m. dvi komunistinės supervalstybės apsikeitė šūviais dėl mažos upės salos – tai buvo konfliktas, vos nevirtęs branduoliniu karu ir dešimtmečiams virtęs „komunistiniu Šaltuoju karu“.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

1969 m. spalio 13 d., nežinant Amerikos visuomenei, JAV prezidentas Richardas Nixonas įsakė šalies branduolinėms pajėgoms pasiruošti aukšto lygio parengčiai. Daugiau nei dvi savaites įvairios armijos grupės kėlė savo parengties lygį, o karinio jūrų laivyno antvandeniniai laivai ir branduoliniai povandeniniai laivai aktyvino veiklą visame pasaulyje.

Tačiau, skirtingai nei 1962 m. Kubos raketų krizė, šią Šaltojo karo karinę operaciją gaubė paslaptis – tiek, kad net patys komandų generolai nebuvo informuoti apie tikslų jos tikslą. Tarp istorikų žinoma teorija yra ta, kad toks JAV elgesys buvo atsakas į galimą sovietų branduolinį smūgį Kinijai.

Kinai atvirai ruošėsi tokiai galimybei. Tą rudenį Kinijos komunistų partijos (KKP) pirmininkas Mao Zedongas oficialiai pastatė savo šalį ant karo slenksčio. Buvo mobilizuota nacionalinė ekonomika, gamyklos buvo paorientuotos karinėms reikmėms ir evakuotos į kalnus, o Pekinas veržėsi statyti didžiulį požeminį miestą, kuris būtų apsaugotas nuo branduolinės atakos. Spalio 17 d. KKP visiems Liaudies išlaisvinimo armijos (PLA) daliniams paskelbė avarinę karo pasiruošimo padėtį.

Praėjus septyneriems metams po Kubos priešpriešos, pasaulis vėl atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio. Tačiau šį kartą pirmaujančios pasaulio komunistinės jėgos susipriešino viena su kita konflikte, kurio ištakos siekė prieš 6 mėnesius įvykusį susirėmimą pasienyje mažoje upės saloje atokiame šiaurės rytų Azijos kampelyje.

Zhenbao sala (kin. „Retų lobių sala“) perskiria Ūsurio upę, kuri žymi sieną tarp šiaurės rytų Kinijos ir Rusijos Tolimųjų Rytų. Didžiulis aplinkinis kraštovaizdis, besitęsiantis nuo Amūro upės į šiaurę iki Stanovojaus kalnagūbrio, yra regionas, kurį kinai tradiciškai vadina Išorine Mandžiūrija.

Iki XIX amžiaus, kai silpstančią Čingų dinastiją (Kinijos imperiją) apėmė vidinis maištas ir opijaus karai, imperatoriškoji Rusija skatino naujakurius įsiveržti į regioną. 1860 m. Pekino konvencijoje, pasibaigus Antrajam opijaus karui, nugalėta ir pažeminta Kinija atidavė Rusijai Išorinę Mandžiūriją, perkeldama Kinijos ir Rusijos sieną į pietus palei Amūro ir Usūrio upes.

 

Pagal tarptautinį susitarimą, valstybių sienos, einančios per upes yra demarkuojamos išilgai pagrindinės upės vagos viduriu. Atitinkamai, Zhenbao sala, esanti Kinijos pusėje Usūryje, vis dar priklausė Kinijai, tačiau rusai vis tiek perėmė jos kontrolę ir galiausiai pavadino ją Damanskiu, žymaus geležinkelių inžinieriaus vardu.

Per kitą šimtmetį salos nuosavybės teisė išliko nereikšminga. 1949 m. maoistams užėmus Kiniją, nepatogi Rusijos imperializmo istorija buvo ignoruojama ir buvo remiamasi komunistiniu solidarumu.

Kinų ir sovietų patruliai retkarčiais susidurdavo saloje. Kol pareigūnai perduodavo abiejų pusių oficialų protestą, kariai apsikeisdavo cigaretėmis ir komunistiniais atminimo daiktais. Juk pelkėta ir mažytė (0,74 km2) Zhenbao sala buvo palyginti nereikšminga. Usūryje yra šimtai beveik identiškų salelių.

Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje santykiai tarp Kinijos ir Sovietų Sąjungos pradėjo blogėti. Valstybėms skirtingai interpretuojant marksistinę-lenininę doktriną ir besivaržant dėl lyderystės komunistiniame pasaulyje, ties daugiau nei 7200 km Kinijos ir Sovietų Sąjungos siena, kurios ilgi ruožai nebuvo tinkamai demarkuoti nuo XIX amžiaus, padidėjo saugumas ir kontrolė.

Pirmininkas Mao ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas įsitraukė į audringus ginčus dėl Rusijos imperializmo istorijos ir Kinijos „nelygių sutarčių“ – tai trukdė problemą išspręsti diplomatinėmis priemonėmis.

Antroje septintojo dešimtmečio pusėje – kai Sovietų Sąjungos pirmasis sekretorius Leonidas Brežnevas užėmė griežtesnę poziciją užsienio politikos atžvilgiu, o kultūrinė revoliucija nusiaubė Kiniją – prie Kinijos ir Sovietų Sąjungos sienos kilo smurtas.

Daugiau nebuvo draugiškų apsikeitimų dovanomis, kai susitikdavo kinų ir sovietų patruliai. Vietoje to kariai susimušdavo, apsiginklavę šautuvų buožėmis, medinėmis lazdomis ir kitais ginklais. Abiejų pusių kariams buvo griežtai įsakyta nešaudyti pirmiems.

 

Be primityvių ginklų kiekviena šalis pozicionavo modernesnę ir destruktyvesnę ginkluotę. 1961 m. pasienyje buvo dislokuota keliolika sovietų divizijų; iki 1969 m. jų buvo 22. 1965 m. Kinija pertvarkė savo gynybinę strategiją, perkeldama pagrindinį karinį dėmesį iš pietryčių pakrantės į šiaurinę sieną.

Buvo paruošti net branduoliniai ginklai. 1964 m. Kinija susprogdino savo pirmąją atominę bombą ir tapo penktąja pasaulyje branduoline valstybe. Per trejus metus Pekinas taip pat susprogdino savo pirmąją vandenilinę bombą. 1967 m. Sovietų Sąjunga pastatė savo pirmąją branduolinių raketų bazę Užbaikalio karinėje apygardoje, tiesiai į šiaurę nuo Mongolijos Liaudies Respublikos, su kuria buvo pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį.

Po metų Maskva perkėlė raketas ir kariuomenę į Mongoliją. Nei Sovietų Sąjunga, nei Kinija neplanavo pradėti karo, bet bijojo viena kitos. Sovietų Sąjungos invazija į Čekoslovakiją 1968 metais tik padidino Kinijos vadovybės susirūpinimą ir sustiprino Mao ryžtą.

1968 metų sausio 5 dieną saloje, esančioje keliolika kilometrų prieš srovę nuo Dženbao, kilo susirėmimas tarp sovietų patrulių ir kinų žvejų. Konflikto metu sovietinis šarvuotas transporteris „BTR-60“ pervažiavo kelis žvejus. Įpykusiai kinų miniai įsiveržus į transporto priemonę, viduje buvęs ir supanikavęs kareivis atidengė ugnį. Per incidentą žuvo keturi civiliai Kinijos gyventojai, o žinia netrukus pasiekė ir Pekiną.

Centrinė karinė komisija patarė Šenjango kariniam regionui imtis atitinkamų atsakomųjų veiksmų. Regiono vadai savo ruožtu suformavo elitinio personalo komandą iš garnizono dalinių ir įsakė surengti pasalas kitam sovietiniam patruliui, tačiau sovietai nebegrįžo.

Nesvarbu, ar dėl sovietų žvalgybos, ar dėl paprasčiausio atsitiktinumo, mūšio buvo išvengta. Tačiau po metų viskas buvo kitaip.

1969 m. pavasaris atėjo vėlai. Kovo 2-osios rytas buvo toks pat žvarbus kaip bet kuri Sibiro žiemos aušra, o temperatūra svyravo apie -37 °C. Sovietų pajėgos Tolimuosiuose Rytuose buvo karinėse pratybose prieš įsivaizduojamą Kinijos invaziją.

 

Pratybų metu visi sovietų daliniai atsitraukė už 50 km nuo sienos, palikdami tik nedidelius garnizonus forpostuose. Tarp paliktųjų buvo jaunesnysis seržantas Jurijus Babanskis, kuris nuo 2-ojo Nižnės-Michailovkos pasienio posto tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į apsnigtą Usūrį. Apie 10.20 val. sovietų sargybiniai pastebėjo kinų patrulių grupę, kurioje buvo apie 30 baltais žiemos kamufliažais vilkinčių karių, kurie atvirai žygiavo užšalusia upe link Dženbao.

Tęsinys kitame puslapyje:

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(66)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(63)
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
130(7)
123(2)
97(0)
56(1)
55(0)
44(1)
36(0)
34(0)
22(0)
12(3)
Savaitės
198(0)
196(0)
193(0)
184(0)
178(0)
Mėnesio
309(3)
303(6)
296(0)
294(2)
293(2)