Kaip pirmą kartą įrašytas ir atkurtas garsas? Edisono sukurtas fonografas prilygo stebuklui

Amerikiečių išradėjui Thomui Alvai Edisonui pirmajam pavyko įrašyti ir atkurti garsą. Teigiama, kad jis pasinaudojo prancūzo Edouard’o Leono Scotto de Martinville’io prieš porą dešimtmečių sukurtu įtaisu, kuris turėjo garsintuvą su membrana ir adata.

1877 m. vasarą Th.A.Edisonas savo darbo dienoraštyje užrašė: „Eksperimentavau su prie membranos pritvirtinta adatėle, kurią galima priglausti prie greitai traukiamos vaškuoto popieriaus juostelės. Kalbos garsai gražiai išsigraviravo, ir jau neabejoju, kad man pavyks tokiu būdu užkonservuotą žmogaus balsą bet kuriuo metu automatiškai atgaminti.“ Netrukus, nubraižęs primityvų brėžinį, jis paprašė savo laboratorijos mechaniko šveicaro Johno Kruesi pagaminti alavo folija apvyniotą volelį, kurį sukant prie paviršiaus priglaustas membranos smaigalys įrėžtų griovelį.

Th.A.Edisonas, ranka sukdamas volelį, prie membranos labai garsiai padainavo vaikišką dainelę. Pakeitęs membraną ir perstatęs ją į volelio pradžią vėl jį pasuko ir, visų nuostabai, prietaisas tyliai, bet aiškiai pakartojo dainelę. Visi ten buvę neteko žado. Pirmasis garso įrašas nuskambėjo 1877 m. gruodžio 6 d. ir truko tik 7 sekundes, bet nuo jo prasidėjo garso įrašų epocha.

Prietaisą Th.A.Edisonas pavadino fonografu.

Fonografas netrukus tapo XIX a. stebuklu ir paskatino gramofono sukūrimą. Jo išradėjas – vokiečių kilmės Vašingtono gyventojas Emile’is Berlineris. Velenėlį jis pakeitė plokščiu disku, kuriame spirališkai buvo įrėžiamas garso griovelis. 1900 m. kintamo gylio griovelį jis pakeitė kintamo pločio garso grioveliu, kuriuo judėdama adata imdavo virpėti. 1887 m. išrastas gramofonas, JAV vadintas viktrola, labai išpopuliarėjo, kai nuo negatyvinių matricų garso įrašus pradėta tiražuoti šelako dervos plokštelėse.

1908 m. įsigijus fonografą buvo padaryti ir ankstyviausi lietuvių liaudies melodijų įrašai. Lietuvoje rinkdami tautosaką fonografu naudojosi Eduardas Volteris, Jonas Basanavičius, Jadvyga Čiurlionytė, Zenonas Slaviūnas.

1907 m. Londono bendrovė „The Gramaphone“ pasiūlė tuo metu Rygoje gyvenusiam Aleksandrui Kačanauskui ir jo vadovaujamam ansambliui įrašyti keletą plokštelių. „Pro duris, uždengtas divonu, buvo iškišta triūba, į kurią reikėjo dainuoti arba kalbėti. Kai dainuodavo du balsai, iškišdavo antrą triūbą“, – rašyta spaudoje pirmosios lietuviškos plokštelės pasirodymo 25-mečio proga.