Kaip Antrojo pasaulinio karo metu daugiau kaip 1 mln. lenkų pabėgėlių atsidūrė 3500 km nuo savo tėvynės – Irane (Foto, Video)

Tuo metu Iranas kentėjo nuo ekonomikos krizės. Po invazijos sovietai uždraudė pervežti ryžius į centrinę ir pietinę šalies dalis, o tai sukėlė maisto trūkumą, badą ir augančią infliaciją. Sąjungininkai taip pat perėmė Trans-Irano geležinkelių ir kitų transporto rūšių kontrolę, gamybos pramonę ir visus kitus karo išteklius.

Nepaisant šių sunkumų, iraniečiai atvirai priėmė lenkus pabėgėlius, o Irano vyriausybė palengvino jų atvykimą į šalį ir aprūpino juos maisto produktais. Kad lenkai jaustųsi kaip namie, buvo steigiamos lenkų mokyklos, kultūros ir švietimo organizacijos, parduotuvės, kepyklos, verslai, spauda.

Nuo 1942 m. Pahlevi uostamiestis (dabar žinomas kaip Anzali) tapo pagrindiniu lenkų pabėgėlių, atvykstančių į Iraną iš Sovietų Sąjungos, atvykimo tašku, priimdamas iki 2500 pabėgėlių per dieną. Generolas Andersas į Iraną evakavo 74 000 lenkų karių, įskaitant maždaug 41 000 civilių, daugelis iš jų buvo vaikai. Iš viso į Iraną buvo perkelta per 116 000 pabėgėlių. Maždaug 5000–6000 lenkų pabėgėlių buvo žydai.

Pabėgėlius susilpnino dvejus metus patirtos atšiaurios sąlygos ir badas Sovietų Sąjungoje, todėl daugelis jų sirgo maliarija, šiltine, karščiavimu, kvėpavimo takų ligomis ir bado sukeltomis ligomis. Ilgą laiką badavę, beviltiškai ieškodami maisto, pabėgėliai valgė tiek, kiek galėjo, o tai turėjo pražūtingų pasekmių. Keli šimtai lenkų, daugiausia vaikai, mirė netrukus po atvykimo į Iraną nuo ūmios dizenterijos, kurią sukėlė persivalgymas. Netrukus po atvykimo į Iraną daug pabėgėlių neteko gyvybės dėl ligų ir prastos mitybos. Dauguma šių pabėgėlių yra palaidoti Pahlevi armėnų kapinėse.

Kelias dienas praleidę karantine netoli Pahlevi uosto, pabėgėliai buvo išsiųsti į Teheraną. Pabėgėlių buvo tiek daug, kad jiems apgyvendinti buvo skirti vyriausybiniai pastatai ir centrai. Lenkų kariai pirmiausia buvo išsiųsti į mokymo centrus netoli Mosulo ir Kirkuko Irake. Po mokymų dauguma lenkų karių prisijungė prie Sąjungininkų pajėgų, kovojančių Italijos kampanijoje.

Tūkstančiai vaikų, atvykusių į Iraną, atvyko iš našlaičių namų Sovietų Sąjungoje dėl to, kad mirė jų tėvai, arba dėl to, kad jie buvo atskirti per trėmimus iš Lenkijos. Dauguma šių vaikų galiausiai buvo išsiųsti gyventi į našlaičių namus Isfahane, kuriame buvo palankus klimatas ir gausūs ištekliai, todėl vaikai galėjo pasveikti nuo daugelio ligų, kuriomis jie susirgo prastai valdomuose bei menkai aprūpintuose našlaičių namuose Sovietų Sąjungoje.

Buvo įsteigta daugybė mokyklų, kuriose vaikai buvo mokomi lenkų kalbos, matematikos, gamtos mokslų ir kitų standartinių dalykų. Kai kuriose mokyklose buvo dėstoma ir persų kalba, kartu su Lenkijos ir Irano istorija bei geografija.

Kadangi Iranas negalėjo visam laikui pasirūpinti dideliu pabėgėlių antplūdžiu, kitos britų kolonizuotos šalys 1942 m. vasarą pradėjo priimti lenkus iš Irano. Pabėgėliai, kurie nepasiliko Irane iki karo pabaigos, buvo gabenami į Indiją, Ugandą, Keniją ir Pietų Afriką ir kitas šalis. Meksikos vyriausybė taip pat sutiko priimti kelis tūkstančius pabėgėlių. Nemažai lenkų pabėgėlių visam laikui pasiliko Irane, kai kurie galiausiai su Irano piliečiais sukūrė šeimas.

Nors dauguma lenkų gyvenimo Irane ženklų išblėso, kai kurie išliko. Beveik 3000 pabėgėlių mirė per kelis mėnesius nuo atvykimo į Iraną ir buvo palaidoti kapinėse, o daugelis šių laidojimo vietų ir šiandien tebėra gerai prižiūrimos. Lenkų kapinės Teherane yra pagrindinė ir didžiausia pabėgėlių laidojimo vieta Irane, kurioje yra 1 937 kapai. Teherano žydų bendruomenei priklausančiose kapinėse yra atskira zona. Kiekviename iš šių 56 kapų pavaizduota Dovydo žvaigždė.