Kaip JAV pilietinio karo medicina paskatino pirmąją opioidų krizę šalyje: ši problema Amerikoje tęsiasi ir šiandien

Pilietinio karo metu karo ligoninės opioidus laikė būtiniausiu vaistu. Gydytojai ir slaugytojai opiumą ir morfijų naudojo karių skausmui malšinti, vidiniam kraujavimui stabdyti, infekcinių ligų sukeltam vėmimui ir viduriavimui sušvelninti. Tačiau tai paskatino kai kuriuos kareivius įgyti priklausomybę nuo opioidų karo metu arba po to, kai jie kreipėsi į gydytoją dėl karo traumų ar ligų.

Daugeliui pilietinio karo veteranų priklausomybė nuo opioidų sugriovė gyvenimą. Dėl priklausomybės jie buvo pavargę ir išsekę, o tai galėjo lemti ir mirtiną perdozavimą. Kai kuriais atvejais priklausomybė nuo opioidų galėjo kelti grėsmę veterano galimybėms gauti pensiją. 1895 m. karo veteranas, vardu Charlesas L. Williamsas, kreipimesi į kareivių namus, pareiškė, kad jis „visiškai negali užsidirbti pragyvenimui“, nes „per karą įniko į opijaus vartojimą“.

Kai Williamsas kreipėsi į kareivių namus, problemos mastas išaugo į daugiau nei tik veteranų priklausomybę: Amerika išgyveno pirmąją didelę opioidų krizę, kurią paskatino injekcinio morfijaus, kurį kai kurie gydytojai pradėjo naudoti per pilietinį karą, augimas. Ypatinga veteranų padėtis padėjo atkreipti dėmesį į šią problemą, didinant gydytojų ir plačiosios visuomenės informuotumą apie priklausomybės nuo opioidų keliamus pavojus.

Opioidai kaip karo medicina

Opioidų vartojimas Jungtinėse Valstijose turi ilgą istoriją. Prieš pilietinį karą gydytojai dažniausiai išrašydavo opijaus piliules ir laudanumą, kuris buvo opijaus ir alkoholio mišinys. Šių opiatų arba natūralių opioidų buvo galima įsigyti daugelyje vaistinių be recepto. Prasidėjus karui, Sąjunga (šiaurinė dalis) ir Konfederacija (pietinė dalis) manė, kad svarbu aprūpinti savo ligonines vaistais. Konfederacijos medicinos žinyne teigiama, kad „Opijus yra nepakeičiamas vaistas mūšio lauke – svarbus chirurgui, kaip parakas šaudmenims“.

Be opijaus ir laudanumo, kai kurie Sąjungos gydytojai taip pat pradėjo naudoti poodinį švirkštą, palyginti naują išradimą, norėdami suleisti kitą opioidą – morfiną – tiesiai į karių venas.

Gydytojai „suprato, kad šis išradimas, kuris iš tikrųjų nebuvo labai plačiai naudojamas JAV, dabar gali būti ligoninių dovana“, – sako Jonathanas S. Jonesas, Virdžinijos karo instituto istorijos profesorius ir knygos „Opium Slavery: The Civil War Veterans and America’s First Opioid Crisis“ autorius. Injekcinis morfijus suteikė greitesnį palengvėjimą nei opijaus piliulės ir laudanumas, bet taip pat greičiau sukeldavo priklausomybę.

Be kareivių, pilietinio karo gydytojai patys vartojo opioidus, kad gydytų infekcines ligas ir susidorotų su stresu, susijusiu su darbu armijos ligoninėse, todėl jiems išsivystė priklausomybė prieš ir po karo. Sąjungos chirurgas, vardu J. M. Richardsas, vėliau prisimins, kaip per karą jam išsivystė lėtinis viduriavimas ir „pagaliau griebėsi dažnų morfijaus dozių, kaip vienintelės tam tikros priemonės, padedančios suvaldyti sunkumus“.

Pažymėtina, kad juodaodžiai veteranai dažniausiai neturėjo priklausomybės nuo opioidų dėl juodaodžiams ir baltiesiems vyrams teikiamos medicininės priežiūros skirtumų. „Apskritai juodaodžiams kareiviams sistemingai buvo atsisakyta suteikti tokią pat medicininę priežiūrą, kokia buvo teikiama baltiesiems kariams“, – sako Jonesas. Gydytojai nesuteikė juodaodžiams kareiviams tokio pat kiekio opioidų kaip baltiesiems kariams, kurie savo priklausomybę, regis, be ironijos, pradėjo vadinti „opijaus vergove“.

Po karo stengėsi atsisakyti opioidų

Kai veteranai po karo grįžo namo, jie toliau vartojo opiumą ir švirkščiamąjį morfijų, kurie tapo daug lengviau prieinami 1870-aisiais.

„Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje beveik kiekvienas Amerikos gydytojas turėjo poodinį švirkštą“, – sako Davidas T. Courtwrightas, Šiaurės Floridos universiteto istorijos profesorius emeritas ir knygos „Dark Paradise: A History of Opiate Addiction in America“ autorius. „Ir iš visų pusių tai buvo pagrindinis veiksnys, paskatinęs didelį priklausomybės nuo opiatų padidėjimą 1870-aisiais, 1880-aisiais ir 1890-ųjų pradžioje.“

Jonesas teigia, kad pilietinis karas padėjo „įprasti“ prie poodinio švirkšto naudojimo. Karo metu jį naudoję gydytojai savo kolegas mokė apie švirkščiamą morfijų, todėl po karo daugiau gydytojų skirdavo jo veteranams ir kitiems pacientams. Įmonės atkreipė į tai dėmesį ir pradėjo pardavinėti injekcinį morfijų tiesiogiai vartotojams.

„Jūs galite lengvai gauti švirkštų ir morfijaus; netgi galite juos nusipirkti paštu „Sears and Roebuck“, universalinėje parduotuvėje“, – sako Jonesas (vėliau „Sears and Roebuck“ kataloge taip pat buvo parduodamas heroinas). Injekcinio morfijaus prieinamumas 1880-aisiais sukėlė visišką priklausomybės nuo opioidų krizę, o viena iš grupių, padėjusių išryškinti šią krizę, buvo pilietinio karo veteranai, kurie jau buvo priklausomi dešimtmečius.

Devintojo dešimtmečio pradžioje gydytojas ir garsus opioidų ekspertas Thomas Davison Crothersas susitiko su neįvardytu Sąjungos veteranu, turinčiu priklausomybę nuo opiumo. Pastarasis pradėjo vartoti vaistą lėtiniam viduriavimui, kuriuo jis susirgo per karą, gydyti. Jis pasakė Crothersui, kad po dviejų mėnesių jis pasveiko nuo ligos, bet ir toliau vartojo opiumą dar du dešimtmečius.

Crothersas pastebėjo, kad šiam vyrui buvo sunku nustoti vartoti opioidus, nes jam išsivystė priklausomybė. Tokios istorijos padėjo atkreipti dėmesį į priklausomybę nuo opioidų kaip visuomenės sveikatos problemą, su kuria JAV vis dar kovoja ir šiandien.