Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Weidmanno egzekucija buvo viena iš viešų egzekucijų Prancūzijoje, kai minia demonstravo nesveiką apsėdimą.
1909 m., kai liūdnai pagarsėjusi keturių banditų gauja buvo nuteista mirties bausme šiauriniame Bethunės mieste, dešimtys tūkstančių žmonių susirinko į viešą egzekuciją. Nepaisant šalčio ir nuolatinio lietaus jie atvyko iš visos Prancūzijos ir net iš Belgijos bei Vokietijos. Gavus specialų policijos leidimą, smuklės dirbo visą naktį. Budeliui surinkus giljotiną, minios stumdė užtvarus. Jie užpildė sodus šalia įėjimo į kalėjimą, lipo į medžius, kad geriau matytų, rūkė, gėrė ir dainavo dainas. Šimtai kavalerijos ir pėstininkų kartu su žandarais sunkiai sulaikė minią. Jie šaukė „Kerštas“ ir „Mirtis!“ ir džiūgavo, kai ašmenys nukrito. Nevaldomos minios emocijos ir neteisingai nukreiptas smalsumas sukėlė visuomenėje skandalą. Perspėjimas! Vaizdo įrašas nėra skirtas nepilnamečiams: Po egzekucijos 1939 m. vyriausybė uždraudė visas viešas egzekucijas, o Weidmannas įėjo į istoriją kaip paskutinis žmogus Prancūzijoje, kuris buvo viešai giljotinuotas. Tačiau vyriausybė nepanaikino egzekucijos ir ypač žiauraus jos vykdymo būdo. Atvirkščiai, giljotinavimas buvo paslėptas už kalėjimo sienų. Giljotina išliko oficialus mirties bausmės vykdymo būdas Prancūzijoje iki mirties bausmės panaikinimo 1981 m. Paskutinis giljotinavimas įvyko 1977 m. rugsėjo 10 d. Marselyje, kai kankintojas-žudikas Hamida Djandoubi buvo paguldytas po ašmenimis. Djandoubi mirtis buvo paskutinis kartas, kai giljotina buvo panaudota mirties bausmei įvykdyti bet kurios vyriausybės.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|