„Moterų šalis“ – kaip SSRS atsigavo po to, kai per II pasaulinį karą prarado beveik 27 mln. žmonių: Rusija pasekmes jaučia iki šiol (Foto, Video)

Ir visa tai nepaisant to, kad Rusija buvo pirmoji šalis pasaulyje, įteisinusi nėštumo nutraukimą moters prašymu (Europos šalyse tai įvyko tik po Antrojo pasaulinio karo, 1950-aisiais).

1920 m. revoliucionierė Nadežda Krupskaja, Lenino žmona, rašė: „Gydytojai ir akušerės spėliojo apie abortą. Abortus, kurių griebdavosi siuvėjos, tarnaitės ir kitos moterys, dažniausiai atlikdavo nekompetentingi asmenys ir sukeldavo didelę riziką... Pašalinimas vaisiaus, kuris dar netapo gyva būtybe ir vis dar yra moters kūno dalis, negali būti laikomas nusikaltimu.“

Tokia retorika tuo metu buvo paplitusi visur. Tačiau dėl ekonominių sunkumų ir ypač didelio bado 1932–1933 m. gimstamumas pradėjo nuolat mažėti, o ketvirtajame dešimtmetyje socialinė politika padarė staigų posūkį.

Antroji aplinkybė buvo išmokos, mokamos vykdant šalies demografinę politiką. Moterys, gimusios šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje, galėjo jomis pasinaudoti, todėl devintajame dešimtmetyje gimstamumas išaugo. Visa tai užtikrino populiacijos augimą, nors ir nestabilų. Iki 2010 m. skirtumas tarp vyrų ir moterų skaičiaus sumažėjo aštuoniais milijonais.

Tiesa, to vis tiek negalima lyginti su situacija, kai iki karo SSRS gyveno šie beveik 27 mln. žmonių (vėliau žuvusių kare). Ekspertai vis dar mano, kad Rusija „miršta“.

2017 metais gimstamumas Rusijoje nukrito iki žemiausio lygio per dešimtmetį ir nuo to laiko padėtis nelabai pagerėjo. Siekdama ištaisyti situaciją, valstybė pradėjo specialią nacionalinę programą „Demografija“, kuri truks iki 2024 m., kurios biudžetas viršija 40 mlrd. USD. Programa yra tiesioginis 2000-ųjų vidurio valstybės paramos programų tęsinys, o pagrindinis jos veiksnys – daugiavaikių šeimų išmokų mokėjimas.

Tačiau manoma, kad net ir to nepakanka, o demografai prognozuoja dar vieną „smūgį“. Be to, vieni kritikuoja programą „Demografija“ dėl pernelyg išpūsto biudžeto, o kiti, priešingai, mano, kad finansavimą reikėtų padidinti bent keturis kartus – iki 2 procentų BVP. Pasak Mokslo ir viešosios ekspertizės instituto generalinio direktoriaus Sergejaus Rybalčenkos, „Europos šalyse šis rodiklis siekia 3–4 procentus, o konkrečiai Prancūzijoje – 5–6 procentus BVP“.