„Vilko guolis“ Lenkijoje – Adolfo Hitlerio Rytų fronto vadavietė, kurioje fiurerį bandyta susprogdinti: išgelbėjo atsitiktinumas (Foto, Video)

Šiandien Rastenburgas vadinamas Kenštynu, o jis pats atsidūręs dabartinės Lenkijojs teritorijoje.

Šis itin slaptas, itin saugomas bunkeris, kurio pavadinimas kilęs iš Hitlerio slapyvardžio, buvo paslėptas giliai miške toli nuo bet kokių eksploatuojamų kelių ir miesto teritorijų.

Tai buvo pagrindinė Hitlerio karinė būstinė karo metu, kurioje jis praleido daugiau nei 800 dienų, planuodamas Vokietijos kariuomenės judėjimą į rytus.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas jo statybai ir saugumui. Komplekso pastatai buvo užmaskuoti krūmais ir dirbtiniais medžiais, juos stipriai saugojo daugybė priešlėktuvinių pabūklų, tankų ir sausumos minų užtvarų. Kai kurių bunkerių sienų storis siekė 2 metrus.

Hitleris buvo toks paranojiškas, kad įdarbino maždaug penkiolika moterų, kurių darbas buvo ragauti Hitlerio maistą prieš jam valgant, kad įsitikintų, jog jis nebus užnuodytas.

„Turėjome viską suvalgyti. Tada tekdavo laukti valandą, ir kaskart bijojome, kad susirgsime. Verkėme kaip šunys, nes taip džiaugėmės, kad išgyvenome“, – prisimena Margot Wölk, vienintelė išlikusi Hitlerio maisto degustuotoja.

Pirmą kartą Hitleris į būstinę atvyko 1941 m. birželio 23 d. Per 3,5 metų laikotarpį iš viso Wolfsschanze jis praleido daugiau nei 800 dienų, kol galiausiai išvyko.

Nepaisant to, kad jis buvo taip gerai saugomas, vienas žymiausių pasikėsinimų prieš Hitlerį buvo įvykdytas būtent šioje vietoje. 1944 m. liepos 20 d. vokiečių armijos karininkas Clausas von Stauffenbergas į konferencijos susitikimą pasiėmė portfelyje paslėptą bombą, norėdamas pastatyti ją vos už kelių metrų nuo Hitlerio.

Deja, vienas vokiečių karininkas nesąmoningai nustūmė portfelį, nukreipdamas sprogimo jėgą nuo Hitlerio. Fiureris išgyveno tik su nedideliais sužalojimais.

Šis garsus pasikėsinimas buvo suvaidintas daugelyje filmų ir televizijos dokumentinių filmų, iš kurių plačiausiai žinomas buvo 2008 m. filmas „Valkirija“, kuriame Stauffenbergo vadimenį atliko Tomas Cruise'as.

1944 m. lapkričio 20 d. 1944 m. viduryje buvo pradėti didinti ir sustiprinti daugelis originalių „Vilko guolio“ pastatų. Darbas nebuvo baigtas dėl greito Raudonosios armijos veržimosi per puolimą 1944 m. pabaigoje.

Iki 1944 m. spalio Raudonoji armija pasiekė Rytų Prūsijos sienas ir paskatino Hitlerį palikti „Vilko guolį“ ir įsakyti jį sunaikinti. 1945 m. sausio 25 d. kompleksą iš dalies sunaikino SS ir Vermachtas, likus 48 val. iki sovietų pajėgų atvykimo.

Statiniai buvo tokie tvirti, kad jiems sugriauti prireikė tonų sprogmenų; vienam bunkeriui sunaudota net apie 8 000 kg trotilo. Dauguma pastatų buvo sugriauti tik iš dalies dėl didžiulio dydžio ir sustiprintų konstrukcijų. Prireikė daugiau nei dešimties metų, kol aplinkinė žemė buvo išvalyta nuo daugiau nei 54 000 minų.

Šiandien šioje vietoje yra griuvusių sienų, griūvančių bunkerių ir natūralios augmenijos netvarka. Nuo komunizmo žlugimo 1990 m. jis pritraukia nuolatinį lankytojų srautą. Dabar čia įrengta nedidelė parodų salė ir paminklinė plokštė pulkininkui Clausui von Stauffenbergui atminti.