Naujo karo pradžia? Kodėl Prancūzja ir Belgija 1923 m. įsiveržė į Vokietiją ir okupavo Rūro regioną – tai vėliau padėjo iškilti naciams (Foto, Video)

1923 m. sausį Prancūzija ir Belgija įsiveržė į Rūrą – Vokietijos pramoninę zoną, besiribojančią su jų pačių šalimis. Rūro okupacija buvo atsakas į Veimaro Respublikos nesugebėjimą toliau mokėti reparacijas po Pirmojo pasaulinio karo.

Šiame regione, pilname gamyklų ir anglies kasyklų, buvo išteklių, kuriuos prancūzai ir belgai ketino panaudoti nesumokėtoms reparacijoms kompensuoti.

Vokiečių darbininkai atsisakė bendradarbiauti su Prancūzijos ir Belgijos kariuomenėmis ir pradėjo streiką. Vokietijos vyriausybė juos palaikė. Prancūzai atsiuntė savo darbininkus ir suėmė vokiečių streikuotojų bei vokiečių policijos vadus.

Tai sukėlė smurtą iš abiejų pusių. Nors prancūzams pavyko padaryti, kad Rūro okupacija atsipirktų, vokiečiai dėl savo pasyvaus pasipriešinimo Rūre ir hiperinfliacijos, kuri sužlugdė jų ekonomiką, pelnė pasaulio simpatijas.

Po patirto didelio pasaulio šalių finansinio spaudimo (tuo pačiu metu mažėjo Prancūzijos franko vertė), prancūzai buvo priversti sutikti su 1924 m. balandžio mėn. Daweso planu, kuris gerokai sumažino Vokietijos reparacijų mokėjimus.

Rūro okupacija pablogino ekonominę krizę Vokietijoje, o vokiečių civiliai dalyvavo pasyvaus pasipriešinimo ir pilietinio nepaklusnumo aktuose, per kuriuos žuvo 130 žmonių.

Prancūzija ir Belgija, susidūrusios su ekonominiu ir tarptautiniu spaudimu, 1924 m. priėmė Daweso planą pertvarkyti Vokietijos mokamas karo kompensacijas ir iki 1925 m. rugpjūčio mėn. išvedė savo kariuomenę iš Rūro.

Pagal Daweso planą Vokietija 1924 m. sumokėjo tik 1 milijardą markių, o paskui didino sumas per kitus trejus metus, kol bendra suma iki 1927 m. išaugo iki 2,25 milijardo markių.

Rūro okupacija 1923–1925 metais reiškė jėgų pusiausvyros pasikeitimą Europoje Vokietijos naudai. Pirma, tai parodė, kad anglų ir prancūzų Antantė baigėsi kaip atsvara Vokietijos valdžiai.

Antra, Prancūzija susidūrė su jungtiniu Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos frontu prieš jos invaziją ir buvo pasmerkta kaip šovinistinė, karą kurstanti, godi jėga. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos politikai ir spauda prancūzų požiūrį, kad Vokietija ruošiasi pradėti kitą karą, laikė absurdišku ir „beprotišku“.

Nors Rūro okupacija buvo pelninga, jos sukeltas furoras sugriovė prancūzų valią. Kaip rašė istorikas seras Denisas Broganas: „Vokietija vis dar buvo atvira prancūzų invazijai, bet valia įsiveržti buvo mirusi“.

Taigi iki 1930-ųjų, kai Vokietijai pavyko ne tik panaikinti reparacijas, bet ir atvirai pažeidinėti Versalio sutarties nusiginklavimo sąlygas, Prancūzija nesijautė galinti veikti net turėdama karinį pranašumą (iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigos). Prancūzija padalino į dešinę ir kairę (kurie buvo antimilitaristai) politines kryptis.

Rūro okupacija prisidėjo prie Vokietijos persiginklavimo ir radikalių dešiniųjų judėjimų, pirmiausiai nacionalsocialistų, augimo Vokietijoje.