Įdomioji radaro istorija: kam jis naudojamas dar, be lėktuvų stebėjimo?

Pirmąjį radiolokatorių 1904 m. sukūrė 22 metų vokietis Christianas Hulsmeyeris. Savo įrenginį jis pavadino telemobiloskopu ir užpatentavo. Patente parašyta, kad tai aparatas, spinduliuojantis ir priimantis radijo bangas ir taip aptinkantis ir įspėjantis apie jų kelyje esančius metalinius objektus – pavyzdžiui, traukinius ar lėktuvus.

Šiuo aparatu buvo galima nustatyti objekto judėjimo kryptį, bet jis neteikė informacijos, kokiu atstumu objektas nutolęs ir kokiu greičiu juda. Ch.Hulsmeyeris siūlė tokius prietaisus įrengti laivuose ir taip išvengti jų susidūrimo esant blogam matomumui – tačiau jaunuolio išradimas nesulaukė didelio susidomėjimo.

Praėjus beveik trisdešimčiai metų panašius prietaisus ėmė kurti Jungtinių Amerikos Valstijų, Anglijos, Vokietijos, Sovietų Sąjungos mokslininkai ir inžinieriai. 1935 m. anglams pavyko tokiu aparatu susekti lėktuvą maždaug 13 km atstumu, o po tolesnių bandymų 1936-aisiais – 150 km atstumu.

5-ojo dešimtmečio pradžioje JAV pradėtas vartoti terminas „radaras“ – „Radio Detection And Ranging“ (radijo aptikimas ir nuotolio matavimas) trumpinys.

Per Antrąjį pasaulinį karą lemiamą pranašumą britams ir amerikiečiams suteikė magnetronas – jis skleidė kelių centimetrų ilgio elektromagnetines bangas – mikrobangas, todėl buvo galima pastebėti labai mažus objektus.

Po karo radarai pradėti naudoti ir kitose srityse: jie buvo įrengti oro uostuose, meteorologinių stebėjimų stotyse norint nustatyti lietaus debesų judėjimo kryptį ir greitį.

Biologijoje radarai naudojami paukščių migracijai, vabzdžių telkimuisi nustatyti. Astronomijoje šis prietaisas tiria planetas ir kosminę erdvę. Laivuose radarai padeda nustatyti atstumą iki kranto ar kito laivo.

Radaro konstrukcija priklauso nuo paskirties, bet yra trys pagrindinės dalys: radijo bangų siųstuvas, imtuvas ir siunčiamoji bei priimamoji antenos. Siųstuvas spinduliuoja radijo bangas, kurios atsispindi nuo taikinio ir grįžta į imtuvą. Naudojami ir pasyvūs radarai – jie patys nesiunčia radijo bangų, bet priima nuo objekto atsispindėjusius ar jo skleidžiamus signalus.

2010 m. Laukuvoje pastatytas pirmasis Lietuvoje meteorologinis radaras, todėl tapo įmanoma 250 km atstumu stebėti meteorologinius reiškinius ir numatyti audras ar liūtis.

Radarai įrengti ir Vilniaus, Kauno, Palangos oro uostuose, taip pat naudojami Lietuvos oro erdvei stebėti. Radiolokacijos metodais pagrįstas ir prietaisų, kuriais policininkai matuoja automobilio greitį, veikimas.