Skerdynės ant Europos stogo – Pirmojo pasaulinio karo Alpių frontas: kariai kentėjo ekstremalius šalčius, lavinas ir stačias įkalnes (Foto, Video)

Nuo 1915 m. Dolomitų kalnagūbrio aukštumos buvo įnirtingo kalnų karo sritis. Siekdami apsaugoti savo karius nuo priešo ugnies ir priešiškos Alpių aplinkos, Austrijos-Vengrijos ir Italijos karo inžinieriai sukonstravo kovos tunelius, kurie suteikė tam tikrą priedangą ir suteikė geresnę logistinę paramą.

Darbas dideliame aukštyje kietoje Dolomitų karbonatinėje uolienoje, dažnai atvirose vietose prie kalnų viršūnių ir net ledyniniame lede, reikalavo ypatingų Austrijos-Vengrijos ir Italijos kalnakasių įgūdžių.

Nuo 1916 m. gruodžio 13 d., vėliau pavadintos „Baltuoju penktadieniu“, 10 000 kareivių abiejose pusėse žuvo nuo lavinų Dolomituose. Daugybę lavinų sukėlė italai ir austrai-vengrai, tikslingai apšaudę artilerijos sviedinius kalno šlaituose, o kitos kilo natūraliai.

Abi šalys ne tik statė požemines slėptuves ir dengtus tiekimo kelius savo kariams, pavyzdžiui, italų Strada delle 52 Gallerie, bet ir bandė išeiti iš apkasų karo aklavietės, kasdami tunelius po niekieno žeme ir po priešo pozicijomis padėdami sprogstamuosius užtaisus. Nuo 1916 m. sausio 1 d. iki 1918 m. kovo 13 d. Austrijos-Vengrijos ir Italijos daliniai šiame karo teatre iš viso susprogdino 34 tokius tunelius.

1917 m. spalį maždaug 400 000 vokiečių ir Austrijos-Vengrijos karių užpuolė Italijos kariuomenę Kaporetu, esančiame už 100 km į šiaurę nuo Triesto. Nepaisant to, kad italų buvo daugiau, jų linijos buvo nutraukytos beveik iš karto. Vokiečiai ir austrai-vengrai greitai judėjo, aplenkdami ir apsupdami didelę Italijos kariuomenės dalį.

Mūšiui pasibaigus iki lapkričio vidurio, žuvo 11 000 italų, o daugiau nei ketvirtis milijono buvo paimti į nelaisvę. Daugelis jų pasidavė savo noru.

Caporetto mūšis buvo vienas didžiausių pralaimėjimų per Pirmąjį pasaulinį karą. Italijos vyriausybė vėl žlugo, o ministras pirmininkas ir keli kariuomenės vadai buvo pakeisti.

Dabar priešui keliant grėsmę Italijos teritorijai, Roma ėmėsi daugiau gynybinių karinių strategijų. Jiems 1918 m. viduryje pavyko atremti dar vieną daug mažesnį Austrijos-Vengrijos puolimą, o paskui vėl surengė kontrataką, kuri pasibaigė 1918 m. spalį žlugus Austrijos-Vengrijos monarchijai.

Italijos įsitraukimas į Pirmąjį pasaulinį karą bet kokiu būdu buvo pražūtingas. Daugiau nei 650 000 italų karių žuvo, o daugiau nei milijonas buvo sunkiai sužeisti. Žuvo daugiau nei pusė milijono civilių, daugiausia dėl maisto trūkumo ir prasto derliaus 1918 metais.