Legendinė Adriano siena – milžiniška Romos imperijos fortifikacijos sistema, turėjusi apsaugoti romėnus nuo barbarų: turėjo ne tik karinę reikšmę (Foto, Video)

Romėnai senovės Britaniją laikė paslaptinga sala žinomo pasaulio pakraštyje. Julijus Cezaris pirmą kartą bandė pasiekti jos krantus 55–54 m. pr. Kr. Tačiau romėnams nepavyko pradėti sėkmingos invaziją į salą iki pat 43 m. po Kr. vasaros.

Vadovaujant imperatoriui Klaudijui, generolas Aulus Plautius kartu su maždaug 40 000 legionierių karių įsiveržė į pietinę Britaniją. 44 m. mūsų eros pradžioje Didžioji Britanija tapo dar viena Romos imperijos provincija, pavadinta Britannia.

122 m. po Kr. imperatorius Adrianas lankėsi Britanijoje. Vėliau tais pačiais metais buvo pradėta statyti konstrukcija, kurią šiandien žinome kaip Adriano sieną.

Ši siena sukūrė fizinę, dirbtinę sieną, kurios niekur kitur imperijoje nebuvo. Pirminis sienos statybos etapas truko ketverius metus ir buvo didžiulis projektas, kuriame dalyvavo daug tūkstančių vyrų. Bet kas tiksliai buvo ši sudėtinga ir unikali struktūra ir kodėl ji buvo pastatyta?

Kas yra Adriano siena?

Siena buvo pastatyta šiuolaikinėje šiaurinėje Anglijoje. Ji siekė 118 kilometrų ir driekėsi nuo Wallsend-on-Tyne rytuose iki Bowness-on-Solway vakaruose.

Pati siena buvo pastatyta iš akmens luitų, tačiau jos dydis maršrute svyravo. Rytinė dalis buvo maždaug 3 metrų pločio ir 4,2 metro aukščio, o vakarinė – 6 metrų pločio ir 4,2 metro aukščio. Paskutiniai 6 sienos kilometrai rytų ir vakarų kryptimis buvo pastatyti paskutiniai. Čia plotis sumažėjo vos iki 2,5 metro.

Taip pat priešais sieną driekėsi V formos griovys, kuris buvo 8,2 metro pločio ir 3 metrų gylio. Už tvirtovių ant sienos taip pat buvo pastatyta vallum, siekiant užtikrinti papildomą saugumą. Iš esmės tai buvo velėnos pylimas su palisadais (tvora iš nusmailintų rąstų) viršuje, kuris buvo 6 metrų pločio ir 3 metrų gylio.

Fortai, mylių pilys ir bokšteliai buvo išdėstyti reguliariais intervalais palei sieną. Mylių pilys (įtvirtinti vartai) buvo išsidėstę kas vieną Romos mylią (1481 metras), o bokšteliai (apžvalgos bokštai) – kas Romos mylios trečdalį (494 metrai).

Fortuose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos karių daliniams, sandėliavimo ir administracijos pastatai. Daugelis su Adriano siena susijusių fortų iš tikrųjų buvo pastatyti prieš tai, kai siena tapo oficialia struktūra ir siena.

Kai kurie senesni fortai buvo įsikūrę priešais sieną. Tai buvo forpostų fortai, tokie kaip Bewcastle, Birrens ir Netherby. Šie fortai nebuvo nuolat apgyvendinti, tačiau buvo strateginė kampanijų į šiaurę bazė. Šešiolika fortų buvo pastatyti sienos trasoje, o likusi dalis buvo už jos Stanegate. Tai buvo kelias, nutiestas imperatoriaus Trajano valdymo laikais (98–117 m. po Kr.), jungiantis fortus nuo Korbridžo iki Karlailo.

Barjeras tarp romėnų ir barbarų

Fizinės ribos, skirtos apsaugoti romėnus nuo jų priešų barbarų, sukūrimas yra bene akivaizdžiausia priežastis statyti sieną. Bet kas iš tikrųjų buvo tie „barbarai“?

Kai 1-ajame mūsų eros amžiuje romėnai atvyko į Britaniją, joje gyveno įvairios gentys, kurių kiekviena kontroliavo savo konkrečią salos sritį.

Ne visos šios gentys lengvai atidavė savo tėvynę, o priešiškumo židiniai išliko per 400 Romos okupacijos metų. Tarp karingiausių buvo Kaledonijos, šiuolaikinės Škotijos, gentys, garsėjančios karinga ir bebaime dvasia.

Kaledonija apėmė didžiąją dalį teritorijos į šiaurę nuo Adriano sienos, o pagrindinės ten gyvenusios gentys buvo Caledonii ir Damnonii. Šie žmonės buvo keltų kilmės ir turėjo socialinių bei prekybinių ryšių su šiuolaikinės šiaurės Europos galais.

Kaledoniečių genčių mūšio taktika buvo negailestinga, o ginklai – žiaurūs. Romėnai niekada nesugebėjo jų visiškai nugalėti ir nuolat įsiliepsnodavo sukilimai. 80-aisiais po Kr. buvo padaryta tam tikra pažanga, tačiau valdant imperatoriui Trajanui romėnai pasitraukė iš Kaledonijos žemių.

Kai 122 m. po. Kr. buvo pastatyta Adriano siena, ji padėjo apsaugoti romėnus nuo Kaledonijos barbarų. Tačiau ji taip pat tarnavo kaip barjeras tarp vietinių genčių iš abiejų pusių. Laikui bėgant, komunikacijos tarp Kaledonijos ir šiaurės Anglijos genčių trūkumas lėmė bendrą genčių galios sumažėjimą.

Iš pradžių siena buvo skirta būtinoms ekspedicijoms į Kaledoniją pradėti. Tačiau laikui bėgant ji taip pat tapo siena, prie kurios buvo galima kontroliuoti ir stebėti žmonių judėjimą ir prekybą, o tai taip pat sukūrė apmokestinimo tašką.

Įdomu tai, kad valdant Adriano įpėdiniui imperatoriui Antoninui Pijui (138–161 m. po Kr.) 100 mylių į šiaurę netrukus buvo pastatyta kita siena, vadinamoji Antonino vardu.

Antonino siena siekė pusę Adriano sienos ilgio – apie 63 km, nes ji buvo pastatyta siauroje vietoje tarp Bridgeness rytuose ir Old Kilpatrick vakaruose. Antonino siena buvo 5 metrų pločio ir 3 metrų aukščio.

Galutinė šios naujos sienos pastatymo priežastis nežinoma, tačiau kai kurie istorikai mano, kad ji rodo Adriano sienos, kaip veiksmingos gynybinės užtvaros, nesėkmę. Nepaisant to, Antonino siena buvo apleista 160-aisiais, o Adriano siena buvo nuolat naudojama ateinančius 200 metų.

Imperatoriaus Adriano valdymo politika

Imperatorius Adrianas valdė Romos imperiją 117–138 m. Prieš patekdamas į valdžią, jis užėmė keletą elitinių politinių pareigų ir buvo imperatoriaus Trajano kampanijos personalo narys. Tačiau Adrianas taip pat buvo žinomas kaip kultūringas, akademiškas žmogus, kuris visą gyvenimą žavėjosi rafinuotu graikų pasauliu.

Netrukus tapęs imperatoriumi, Adrianas patraukė Romos karines pajėgas iš Rytų. Jo pirmtakas Trajanas 114-117 m. kariavo prieš šiuolaikinio Irano partus. Tačiau Adrianas manė, kad šie užkariavimai buvo nepakeliami Romos imperijai. Vietoj to jis norėjo kontroliuoti tai, kas jau egzistavo imperijoje, ir pradėti stabilumo ir taikos erą. Adriano siena buvo pastatyta pagal šią naują užsienio politiką. Didžiulė siena sukūrė ribą imperijai ir, atitinkamai, ribą jos plėtrai.

Taigi ar Adriano siena padarė Britaniją taikesne ir stabilesne provincija? Tai sudėtingas klausimas, į kurį reikia atsakyti, tačiau siena tikrai nepanaikino karinės veiklos.

To pavyzdžiai yra imperatoriaus Septimijaus Severo kampanijos 209–211 m. Kaip matėme, į šiaurę nuo sienos esančios Kaledonijos gentys nuolat buvo priešiškos romėnams. 208 m. imperatorius Severas nusprendė pabandyti padaryti tai, ko anksčiau nebuvo pavykę padaryti jokiam imperatoriui; kartą ir visiems laikams užkariauti Kaledoniją.

Taigi jis pradėjo didelę 50 000 karių invaziją, kuri iš pradžių buvo sėkminga. Tačiau tai buvo žiauri kampanija su atšiauriu oru ir sudėtinga vietove. Buvo susitarta dėl silpnos taikos sutarties, tačiau netrukus vėl prasidėjo sukilimai. Tada, 211 m. Severas staiga susirgo ir mirė. Jo sūnūs Karakala ir Geta nusprendė palikti nesuvaldomą Kaledoniją ir pasitraukė už sienos.

Tęsinys kitame puslapyje: