Tai, ko gero, ankstyviausias praktikoje taikytas protezas: iš ko pagamintas Kairo kojos pirštas ir kas galėjo jį nešioti?

Šis dirbtinis kojos pirštas, dar žinomas kaip Kairo kojos pirštas arba Greville‘o Chesterio Didysis kojos pirštas, yra maždaug 3000 metų senumo ir ko gero yra ankstyviausias rastas praktikoje taikytas protezas. Vėliau atliktas nuodugnus tyrimas atskleidė naujų detalių apie radinį.

Mokslininkai atidžiau pažvelgė į šį dirbtinį kojos pirštą naudodami šiuolaikinę mikroskopiją, rentgeno spindulius ir kompiuterinę tomografiją. Trimačiai kojos piršto vaizdai padėjo nustatyti šiame proteze naudotas medžiagas ir jo pagaminimo būdą.

Bazelio universiteto (Šveicarija) išplatintame pranešime rašyta, kad šis „kojos piršto protezas patvirtina meistro gebėjimus ir tai, kad jis puikiai išmanė žmogaus fiziologiją“. Techninės žinios puikiai matomos iš galimybės prailginti protezą bei tvirtos dirželio tvirtinimo sistemos. Tai, kad protezas buvo pagamintas taip skrupulingai, gali reikšti, jog protezo savininkė vertino natūralumą, išvaizdą bei patogumą. Tai taip pat patvirtina, kad protezo gamybai ji galėjo pasinaudoti kvalifikuoto specialisto paslaugomis.

Ši analizė buvo šeicho Abd el-Qurna kapavietės ir joje esančių artefaktų pakartotinio tyrimo dalis. Ekspertai iš Bazelio universiteto bei kitų institucijų kūrė trimačius archeologinius ir geologinius kapaviečių žemėlapius. Nekropolis (senovinis kapų kompleksas) veikė iki pat XV pr.m.e. Vėliau kapavietė buvo naudojama kaip krikščionių atsiskyrėlių namai, taip pat buvo kitų žmonių apgyvendinta iki pat XX amžiaus.

Kapavietė, kurioje buvo rastas kojos pirštas, yra viena iš daugybės kapaviečių šioje vietovėje, kurios buvo specialiai skirtos aukšto statuso egiptiečiams, susijusiems su faraonu – kaip jau minėtam dvasininkui ar jo dukrai. Tikėtina, kad dukra mirė būdama maždaug 50-60 metų amžiaus, o kažkuriuo gyvenimo metu jai turėjo būti amputuotas kojos pirštas.

Tačiau išlieka klausimas, ar protezas buvo naudojamas vien estetiniais tikslais, ar jis iš tiesų pagerino nešiotojos pusiausvyrą ir kasdienį gyvenimą. Nacionalinio Amerikos istorijos muziejaus medicinos ir mokslo padalinio kuratorė Katherine Ott aiškina, kad nuo pat tų laikų, kai buvo pradėtos gaminti dirbtinės galūnės, egzistavo riba tarp estetikos ir funkcionalumo.

Ji sako, kad tai visuomet buvo problema, į kurią nebuvo vienprasmiško atsakymo. Kiekviena kultūra ir era turi savo kūno integralumo ir visumos apibrėžimą. K.Ott tęsia, kad, nors dauguma ankstyvųjų protezų, tikėtina, kėlė iššūkių ir buvo nepatogūs dėvėti, jie netraukė labai didelio dėmesio, tad nešiotojas jautėsi integruotas į visuomenenę.

Tiesa, moters teigimu, Kairo kojos pirštas skiriasi nuo kitų senovės protezų. Nors jis gražiai imituoja natūralų kojos pirštą, jis taip pat galimai padėjo nešiotojui išlaikyti pusiausvyrą. Jo pasiuvimo būdas, gaminimui panaudota oda bei medinė konstrukcija greičiausiai buvo žymiai patogesni nei kiti senovėje sukurti protezai.

Pavyzdžiui, senesnis egiptietiškas kartoninis kojos piršto protezas, pagamintas iš lino rūšies papjė mašė, buvo rastas kartu su mumija XIX amžiaus pabaigoje, devintajame dešimtmetyje. Tačiau jis visiškai nesilankstė, o šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad, jeigu jis ir buvo nešiojamas, nebuvo patogus. Panaši situacija buvo ir su senovės Romos Kapujos koja – kitu protezu, pagamintu maždaug 300 metais pr.m.e. Jis buvo apvilktas bronza, o tokia sunki ir nesilankstanti struktūra greičiausiai nebuvo patogi nešioti.

K.Ott sako, kad įprastai protezai, kuriais mėginama kuo tiksliau atkurti įvairias kūno dalis, praktikoje taip gerai neveikia. Tačiau greičiausiai Kairo kojos pirštas buvo išskirtinis. Tikėtina, kad šis protezas buvo ir funkcionalus, ir gražus – dėl to jį nešiojusi moteris galėjo jaustis pilnavertė tiek emociškai, tiek fiziškai.

Parengta pagal „Smithsonian Magazine“.