Archeologai aptiko šiurpų radinį: viduramžiais miręs vyras vietoje nukirstos rankos buvo įsitaisęs protezą-peilį (Foto)

Mįslingasis skeletas, datuojamas VI–VIII amžiumi, buvo rastas Italijos šiaurėje plytinčiame langobardų kapinyne. Čionai ilsėjosi šimtai skeletų, priklausiusių ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams – keliems šunims ir arkliui be galvos. Vis dėlto vieni griaučiai akivaizdžiai išsiskyrė iš galybės palaikų.

Mokslininkų dėmesį patraukęs skeletas priklausė nejaunam, 40–50 metų vyrui, kurio ranka, maždaug ties dilbio viduriu, buvo amputuota, rašoma portale „ScienceAlert“.

Archeologės Ileanos Micarelli iš Romos „Sapienza“ universiteto vadovaujama komanda nustatė, kad rankos vyras neteko dėl traumos, bet kaip konkrečiai ją patyrė, išsiaiškinti neįmanoma.

„Gali būti, kad galūnę teko amputuoti medicininiais sumetimais. Tikėtina, kad dilbis lūžo netyčia parkritus arba kaip nors kitaip susitraumavus ir lūžio vieta niekaip negijo“, – buvo aiškinama žurnale „Journal of Anthropological Sciences“ 2018-aisiais publikuotoje tyrimo ataskaitoje.

„Žinoma, turint omenyje karingą langobardų būdą, netekti galūnės vyras galėjo ir kovodamas“, – daroma prielaida publikacijoje.

Atlikus detalesnį tyrimą paaiškėjo, kad kaulo galai buvo veikiami biomechaninio spaudimo: jų forma buvo pakitusi ir priminė kaliusą – ant alkūnkaulio susidariusią pentino formos ataugą. Būtent tokių ataugų neretai atsiranda dėl protezo daromo spaudimo.

Tolesnis tyrimas patvirtino iškeltą hipotezę. Vyro dantys buvo ypač susidėvėję – emalis gerokai apsitrynęs, o kaulas – pažeistas. Dešinėje dantys buvo tiek sunykę (nukramtyti), kad jau žiojėjo atvira pulpos ertmė, per kurią veikiausiai pateko infekciją sukėlusių bakterijų.

Ką gi tai turi bendro su protezu? Labai tikėtina, kad vyras dantimis sukąsdavo protezą laikiusius diržus ir juos užverždavo, kad protezas nepasislinktų iš vietos.

Kad taip tikrai galėjo būti, byloja ir pečių laikysena. Dėl nenatūralios padėties, kurią tekdavo priimti tempiant dantimis sukąstus protezą laikančius diržus, pečių linija įgavo C formos gūbrio pavidalą. Šitaip galėjo nutikti tik tuo atveju, jeigu minėtą protezo priveržimo judesį teko atlikti ganėtinai dažnai.

Minėtina, kad visi kiti kapavietėje rasti vyrų skeletai buvo su rankomis, o ginklai gulėjo jiems prie šonų. Tik čia aptarinėjamo skeleto atveju buvo kitaip.

Dešinioji vyro ranka buvo sulenkta per alkūnę ir tai, kas turėjo būti dilbis, gulėjo ant liemens. Visiškai čia pat voliojosi peilio geležtė, galu beveik besiremianti į amputuotos rankos riešą. Kaip tik šioje vietoje archeologai aptiko ir D formos sagtį bei suirusios organinės medžiagos – veikiausiai odos – liekanų.

Visi šie radiniai leidžia spėti, kad ant amputuotos galūnės buvo užmauta sagtimi susegama odinė mova ir į ją įstatytas peilis. Kam to reikėjo, sunku pasakyti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kaulas buvo gerai sugijęs, tampa aišku, kad po to, kai neteko rankos, vyras dar gana ilgai gyveno.

„Turint omenyje, kad tais laikais jokių antibiotikų nebuvo, šio langobardų genties vyro kaulo sugijimas tiesiog stebina. Nuostabą kelia ir tai, kaip puikiai jam pavyko prisitaikyti prie savo būklės. Iš visko sprendžiant, jis tai padarė pasinaudodamas pasigamintu įrankiu ir padedamas bendruomenės“, – svarsto mokslininkai.

„Šio langobardų genties vyro išgyvenimas yra bendruomenės rūpesčio, artimųjų atsidavimo ir dėmesio žmogus gyvybei liudijimas“, – rašoma archeologai tyrimo išvadose.