Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Didysis teroras Sovietų Sąjungoje prasidėjo 1937 metų vasarą ir oficialiai baigėsi 1938 metų lapkričio 26-ąją, kai buvo priimtas Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) (VKP (b)) Centro komiteto nutarimas „Dėl areštų, prokurorinės priežiūros ir tardymo eigos“. Šis nutarimas likvidavo ypatingąsias trejukes – šaudymo konvejerius, priimdavusius mirties nuosprendžius „supaprastinta tvarka“, be teismo ir galimybės skųstis. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! 1938 metų rudenį Sibire, Krasnojarsko krašte, veikė 606-oji trejukė, susidėjusi iš VKP (b) krašto komiteto pirmojo sekretoriaus, regioninio NKVD viršininko ir krašto prokuroro. Kiekvieno posėdžio metu jie nuteisdavo sušaudyti dešimtis ar net šimtus žmonių. Posėdžiai būdavo rengiami dažnai. Pavyzdžiui, Krasnojarsko visuomeninės organizacijos „Memorial“ duomenimis, nuo rugsėjo 19 iki lapkričio 15 dienos trejukė posėdžiavo 38 kartus, peržiūrėjo 1894 bylas ir priėmė 1690 mirties nuosprendžių, rašo sibreal.org. Pats rezultatyviausias buvo spalio 5-osios posėdis, kai trejukė pasirašė 473 nuosprendžius. Gyventojų sluoksnių valymo tempai vis greitėjo, ir atrodė, kad Krasnojarsko krašte greitai nebeliks nė vieno „liaudies priešo“. Tačiau Stalinas netikėtai nusprendė nutraukti vadinamąjį „klasių kovos paaštrėjimą“, kurį pats ir sugalvojo prieš dvejus metus. 1938 metų lapkričio 15-ąją įsakymu iš Maskvos buvo sustabdytos represinės mašinos visoje šalyje. Prasidėjo vadinamasis „Berijos atšilimas“. Lavrentijus Berija, NKVD liaudies komisaro poste pakeitęs Nikolajų Ježovą, pasmerkė savo pirmtako darbo metodus. Pastarasis, būdamas linkęs į chronišką alkoholizmą, sušaudymų procesą buvo paleidęs savieigai ir netikrino faktinio mirties nuosprendžių vykdymo vietose. Čekistai regionuose, tikėtina, jautę, kad N.Ježovas greitai neteks pareigų, neskubėjo vykdyti purvino darbo. Nors ir toliau tvarkingai atsiskaitydavo „centrui“, kad visi pasmerktieji buvo sušaudyti. Greičiausiai taip elgtasi ne dėl kokių nors humanizmo apraiškų. Tiesiog sovietiniai budeliai „chaltūrino“, kaip ir visi sovietiniai darbininkai. NKVD buvo socialistinės sistemos dalimi, todėl ten taip pat praktikuoti prirašymai ir skaičių išpūtimas ataskaitose. Tik neseniai Krasnojarsko tyrinėtojams pavyko išsiaiškinti, kad beveik visi 606-osios trejukės nuteistieji sušaudyti liko gyvi. „Ježovas užgėrė“Tai, kad 1938 metų rudenį 606-osios trejukės pasmerkti asmenys iš tiesų nebuvo sušaudyti, atsitiktinai išsiaiškino Krasnojarsko visuomeninės organizacijos „Memorial“ pirmininkas Aleksejus Babijus. „2017 metais aš rašiau straipsnį apie „lenkiškąją NKVD operaciją“ ir to darbo metu staiga paaiškėjo, kad pas mus, „Memoriale“, saugomi sukonspektuoti pagal NKVD įsakymą Nr. 00606 sukurtos trejukės protokolai, – pasakoja A.Babijus. – Devyniasdešimtaisiais tuos protokolus krašto Federalinio saugumo tarnybos (FST) archyve nukopijavo pirmasis mūsų organizacijos pirmininkas Vladimiras Sirotininas. Apie tai man papasakojo jo žmona Svetlana. Sirotininas ranka perrašė 38 protokolus dėl 1894 bylų. Aš paėmiau vieną iš jų ir sulyginau nuteistųjų sušaudyti duomenis su „Atminties knyga“, kurią išleido mūsų „Memorialas“. Paaiškėjo, kad nė vienas iš tų nuosprendžių nebuvo įvykdytas. Kažkas iš nuteistųjų numirė kalėjime, kažkas išėjo į laisvę, kažką vėliau nuteisė dešimčiai metų. Man tai buvo ypatingas atradimas. Uždaviau sau klausimą: o kodėl sistema užstrigo?“ Kelerius metus A.Babijus tikrino informaciją apie 1938 metų rudenį 606-osios trejukės nuteistus asmenis. Kartu su Svetlana Sirotinina (ji lengviau perskaito savo velionio vyro braižą) Aleksejus sudėliojo į lentelę kiekvieno iš tų žmonių duomenis: nuosprendis ir realus likimas pagal „Atminties knygą“. Nepavyko surasti tik 130 žmonių. „Mes sudėliojome suvestines lenteles ir išsiaiškinome, kam ir kokiomis laisvės atėmimo bausmėmis buvo pakeistas mirties nuosprendis. Bet negalėjome suprasti – kodėl taip įvyko? – sako A.Babijus. – Paprastai po mirties nuosprendžio priėmimo jis būdavo įvykdomas per savaitę. Apie priimtus nuosprendžius krašto NKVD atsiskaitydavo Maskvai, o apie jų įvykdymą – ne. Pirmasis į galvą atėjęs paaiškinimas – jėgų taupymas. Krasnojarsko čekistai nenorėjo tąsytis su tokiu skaičiumi lavonų, kuriuos būtų reikėję paslapčiomis laidoti toliau nuo gyvenviečių. Jie nujautė, kad Didysis teroras artėja prie pabaigos ir visos operacijos bus sustabdytos. Todėl nusprendė žmones sušaudyti „ant popieriaus“. Ir tiesiog pamiršti apie juos. Tegul sėdi mirtininkų kamerose – niekur nedings. Jeigu politinis vėjas ims pūsti į kitą pusę, tai toks sprendimas netgi pasirodys esąs teisingas.“ Versijos apie prabudusią čekistų meilę žmonėms A.Babijus net nesvarstė. 1938 metų rudenį Krasnojarsko krašte sparčiu tempu buvo šaudomi dar gegužę myriop „buožių“ ir „nacionalinėse“ operacijose pasmerkti žmonės. Represinės sistemos „užsikirtimo“ priežastį pavyko aptikti, nagrinėjant GPU-NKVD-MGB sušaudytų asmenų nuo 1929 metų iki šeštojo dešimtmečio pradžios sąrašus. Juos Krasnojarsko FST archyve taip pat perrašė V.Sirotininas. „Istorikai, su kuriais mes aktyviai aptarinėjome šią situaciją, pasiūlė man patikrinti sušaudymų, vykdytų nuo 1938 metų rugsėjo iki lapkričio „tankumą“, – pasakoja A.Babijus. – Ir paaiškėjo, kad per šiuos du mėnesius krašte buvo sušaudyta apie tūkstantis žmonių. Nors, pavyzdžiui, 1937 metų gruodį būdavo sunaikinama po 200–300 žmonių per dieną. Akivaizdu, kad kažkas nutiko, represijų mašina „užbuksavo“. Apie tai kalba ir dokumentai. 1938 metų gegužę Maskvoje įvyko paskutiniai SSRS prokuroro Vyšinskio ir vidaus reikalų liaudies komisaro Ježovo dvejukės posėdžiai. Birželį iš ten jokie protokolai jau neateidavo, nors „albumai“ su kaltinamosiomis išvadomis į ten būdavo tvarkingai siunčiami. Yra žinoma, kad 1938 metų vasarą dvejukė ėmė „buksuoti“. Priežastys nurodomos įvairios – nuo „Ježovas užgėrė“ iki „Ježovas užsisiuvo“. Areštuotieji sėdėjo kalėjimuose, į apklausas jų nevedžiodavo, ką reikia su jais daryti – neaišku. Nors visą 1937 metų rudenį ir 1938 metų pavasarį dvejukė dirbo tvarkingai. Vien tik 1938 metų gegužės 25 dieną Krasnojarsko krašte mirties bausmė buvo paskirta maždaug tūkstančiui žmonių, kurie po to buvo šaudomi iki lapkričio.“ – Visi žino, kad Didžiojo teroro metu nuosprendžius skelbdavo trejukės. O kas buvo dvejukė? Aukščiausias represinis organas? – Galima ir taip sakyti. Trejukės dirbo regionuose ir būdavo sudarytos iš trijų viršininkų: NKVD, partijos komiteto ir prokuratūros. Krasnojarsko krašte jų būta dviejų. Pirmoji nuo 1937 metų rugpjūčio iki 1938 metų birželio veikė pagal NKVD įsakymą Nr. 00447 (vadinamoji „buožių operacija“). Antroji – 1938 metų rudenį pagal NKVD įsakymą Nr. 00606. Trejukė nagrinėdavo kaltinamąsias išvadas, iš esmės net ne nagrinėdavo, o pasirašinėdavo: ką sušaudyti, ką į lagerį. Visa tai būdavo daroma neakivaizdžiai, nedalyvaujant pačiam kaltinamajam. Nacionalinės operacijos („vokiečių“, „lenkų“, „estų“ ir t. t.) vykdavo kitaip. Kai būdavo prieinama iki kaltinamosios išvados, byla būdavo uždaroma ir kaltinamieji lapai, susiūti į A4 formato albumus, būdavo siunčiami į Maskvą. O ten jau dvejukė, Ježovas su Vyšinskiu, peržiūrėdavo bylas ir priimdavo nuosprendį. Nacionalinėse operacijose beveik visi kaltinamieji gavo mirties bausmes, tik penkiems procentams pavyko išvengti žūties. Štai kai dvejukė „užbuksavo“ (apie priežastis mes jau kalbėjome), vietoje jos buvo įsteigtos regioninės trejukės pagal „šeši šimtai šeštąjį“ įsakymą. – Gali būti, kad 1938 metų rudenį Krasnojarsko krašte nebeliko kam vykdyti mirties nuosprendžių? – Panašu, kad jie tikrai turėjo problemų su kadrais. Jeigu pažiūrėtume į 1938 metų rudens sušaudymų datas, tai, pavyzdžiui, Ačinskas, Kanskas ir Krasnojarskas niekada nesutampa pagal laiką. Tai reiškia, kad į ten visada važinėdavo viena ir ta pati šaudytojų komanda iš Krasnojarsko. Iš Jeniseisko, Turuchansko, Kemžos taip pat ėmė vežioti žmones į Krasnojarską, nors anksčiau žudydavo tiesiog ten, vietoje. Na, panašu, kad ėmė nebesusidoroti. – Nemanote, kad čekistai galėjo pademonstruoti gailestingumą? – Nemanau. Represinė mašina – tai tiesiog kontora, kuri dirbo pagal įsakymus. Įsakymą dėl 606-osios trejukės išleido asmeniškai Berija, kuri tuo metu buvo Ježovo pavaduotoju. Daugelis suprato, kad jis netrukus ir pakeis Ježovą. Manyti, kad kažkas galėjo imtis atsakomybės ir neįvykdyti Berijos įsakymo? Kažin, pernelyg pavojinga. Aš labiau linkęs manyti, kad vykdytojai banaliai nesuspėjo. Dar daugiau, 1938 metų lapkričio 17 dieną išėjo SSRS NKVD įsakymas, kuriuo buvo panaikintos ir dvejukės, ir trejukės, o visi jų protokolai buvo anuliuoti. Bet Krasnojarsko krašte iki pačios lapkričio pabaigos dar šaudė tuos, kurie šiais nuosprendžiais buvo nuteisti. Labai skubėjo „bent jau“ sunaikinti nuteistus gegužę, o iki rudeninių nuosprendžių nebesuspėjo prieiti. – Tai žmonėms tiesiog pasisekė? – Taip, paprasčiausiai pasisekė. Juos areštavo Didžiojo teroro pabaigoje, 1938 metų pavasarį ir vasarą, ir jie pateko ant „sistemos sutrikimo“, kai „albumai“ su jų pavardėmis užstrigo Maskvoje, o po to visa ši represinė-biurokratinė mašina kuriam laikui sustojo. Tiesa, 15 žmonių, nuteistų 606-osios trejukės, vis dėlto sušaudė, bet jau pagal kitus nuosprendžius ir vėliau. Grafoje „tėvas“ – brūkšnysTiesa, tokios „sėkmės“ niekam nepalinkėtum. 1938 metų birželio 8 dieną areštuotas Afanasijus Beliajevas buvo vienas iš tų, kurio bylą nagrinėjo 606-oji trejukė. A.Beliajevas buvo nuteistas sušaudyti pagal 58-ąjį straipsnį ir jis ilgiau nei metus laukė nuosprendžio įvykdymo, o po to buvo paleistas į laisvę be jokių paaiškinimų. Jo anūkė, Tatjana Bolmosova, šias detales sužinojo visiškai neseniai, perskaičiusi A.Babijaus straipsnį Krasnojarsko „Memorialo“ tinklalapyje. „Vaikystėje, kai eidavome prie Didžiojo tėvynės karo veteranų obelisko, mane visada jaudindavo klausimas: o mano seneliai kur? – kalba Tatjana. – Mes prisimindavome tik karo aukas, o represijų aukos lyg buvo išnykusios. Paaugusi aš pradėjau ieškoti informacijos apie protėvius. Kiekvienas istorinis faktas iš archyvų tapdavo didžiuliu sukrėtimu. Aš sužinojau, kad mamos senelį, tremtinį, sukaustytą grandinėmis atvarė į Krasnojarsko krašto Jeniseisko rajono Podtiosovo kaimą. Mamos tėvas buvo nuteistas pagal 58 straipsnį, tėčio senelis su dviem broliais – 1938 metais tą pačią dieną sušaudyti Blagoveščenske.“ Baigusi Krasnojarsko žemės ūkio institutą, Tatjana gimtajame Jeniseisko rajono Podtiosovo kaime dirbo zootechnike. Čia susipažino su buvusiu vyru, kai šis iš Orenburgo srities atvažiavo aplankyti savo senelio, kuris atsėdėjo lageriuose, buvo ištremtas į kaimą ir po reabilitacijos liko gyventi šiose vietose. Tatjana prisimena, kad jos šeimoje niekada nekalbėdavo apie represuotus giminaičius – tai buvo „uždara“ tema. Informaciją apie senelį Tatjana pradėjo rinkti prie kelerius metus. Kreipėsi į Krasnojarsko krašto valstybinį archyvą, kuriame gavo 26 lapų išrašą iš A.Beliajevo bylos. Ten rašoma, kad 1938 metais laivų statybos verfėje, kurioje dirbo senelis, trečiasis NKVD valdybos skyrius išaiškino ir likvidavo antisovietinę kenkėjų grupę, sudarytą iš ištremtų buožių ir Užbaikalės kazokų. Neva ši grupė, vadovaujama buožės Beliajevo, dirbusio cecho meistru, veikė nuo 1936 metų. Grupės nariai „vykdė kenkėjišką veiklą laivų statykloje, kenkėjiškai statė barakus, į nupjautų medžių kamienus, gabenamus supjaustymui medienos apdirbimo mašinomis, įkaldavo metalinius strypus, turėdami tikslą jas sugadinti“. O taip pat „vykdė antisovietinę agitaciją, reiškė nepasitenkinimą sovietų valdžia, platino kontrrevoliucinį šmeižtą apie sovietų valdžią ir partijos bei vyriausybės vykdomą darbą.“ Afanasijus Beliajevas, areštuotas kartu su savo bičiuliais, kaltas neprisipažino. Už grotų Krasnojarsko kalėjime jis prabuvo iki 1940 metų pavasario, kai byla buvo nutraukta. Tatjanos motina Albina Janickaja mirė 2005 metais. Per savo gyvenimą ji visiškai nesidomėjo šeimos istorija, net savo tėvo tėvavardžio nežinojo. Užsimindavo tik, kad kažkada jis turėjo kitą šeimą. Tačiau po 1938 metų arešto jo ankstesnis gyvenimas visiems laikams pasiliko praeityje. Paleistas į laisvę jis atvažiavo į Podtiosiovą, kur susipažino su Tatjanos senele. Jie kartu pasistatė namą ir užaugino penkis vaikus: du savo bendrus, našlaitę, paimtą iš vaikų namų, ir du senelės vaikus nuo jos pirmojo vyro, žuvusio per karą. Įdomu, kad Tatjanos motinos gimimo liudijimo grafoje „tėvas“ užbrauktas brūkšnys. Lyg Afanasijus Beliajevas būtų buvęs žmogaus, 1938 metais sušaudyto Krasnojarsko kalėjime, šešėlis. Tokį sprendimą, pasak Tatjanos, senelė ir senelis priėmė, baimindamiesi dėl savo vaikų ateities. Matyt, nepaisant atšaukto nuosprendžio, Afanasijus iki gyvenimo galo negalėjo patikėti, kad daugiau nebėra „liaudies priešas“. Todėl, dėl viso pikto, neįrašė savo pavardės į sūnaus ir dukros metrikus. Stalino laikų supratimu, jis pasielgė išmintingai. Jeigu kas būtų nutikę, pavyzdžiui, stojant į aukštąją mokyklą, vaikams nebūtų reikėję jo išsižadėti. „Perskaičius straipsnius apie Didįjį terorą, man tapo aišku, kad senelis buvo areštuotas per „buožių operaciją“, – kalba Tatjana Bolmosova. – Visi „jo buožių grupės nariai“ buvo kazokai arba pasiturintys valstiečiai, atitremti iš Užbaikalės. Pagal dokumentus aš išsiaiškinau, kad jis buvo nuteistas sušaudyti. Kodėl jis liko gyvas? Manau, kad ir pats senelis nežinojo atsakymo į šį klausimą. Bet dėl jo atsargumo civilinės metrikacijos skyriuje man neišdavė pažymos apie jo ir senelės santuoką. Aš neturiu teisės gauti tokio dokumento, nes oficialiai aš nesu jiems giminaitė. Man leido tik perskaityti pažymą, neleido net nusikopijuoti. Aš nesuprantu, kodėl mūsų valstybė neigia tas baisybes, kurios XX amžiuje vyko SSRS? Žmonės buvo priversti nutraukti giminystės ryšius, naikinti šeimos dokumentus, slėpti savo kilmę net nuo savo vaikų. Tai didelė visų mūsų trauma, ir aš manau, kad ji paveldima per genus.“
|