Brutalusis Vladas Drakula – tarp faktų ir mitų: ar jis tikrai buvo kraujo ištroškęs žiaurus beprotis? Ir ką iš tikrųjų reiškia pravardė Drakula (Foto, Video)

Vampyriška ir žiauri išgalvotos Drakulos prigimtis gali būti siejama su dviem anksčiau paminėtomis knygomis ir keliomis XV-ojo amžiaus saksų graviūromis iš Londono karališkosios bibliotekos (arba Britų muziejaus), kuriose Vladas Drakula vaizduojamas kaip kraujo ištroškęs monstras. Šį ryšį įrodo kelios romano scenos. Visų pirma, kai Drakula kovoja su turkais, ir jo fizinis apibūdinimas, atitinka Vlado Drakulos įvaizdį. Be to, pavyzdžiui, kuolo įkalimas per vampyro širdį gali būti paimtas iš Vlado istorijos, kai jis pasmeigdavo savo aukas.

Drakulos drabužiams būdinga raudonos ir juodos spalvų schema taip pat įkvėpta Drakono ordino. Kiekvieną penktadienį, minint Jėzaus Kristaus kančią, visi ordino nariai vilkėdavo juodą apsiaustą ant raudono palto.

Faktas: Vladas Drakula buvo svarbus vadas ir valdovas

Jo valdymas laikėsi tos pačios politinės tradicijos, kaip ir kiti viduramžių Rumunijos valdovai, tokie kaip Mirčė Vyresnysis ir Steponas Didysis. Vladas kovojo, kad apsaugotų savo žemes ir jų nepriklausomybę.

Tai, kas jį daro išskirtinį, yra jo platus auklėjimas ir išsilavinimas. Pirmasis etapas prasidėjo persikėlus į Targoviștę, kur graikų ar rumunų mokslininkai mokė jį ir jo jaunesnįjį brolį klasikinių menų, filosofijos ir karo meno. Antrasis etapas vyko osmanų dvare. Čia buvo siekiama jį ir jo brolį suformuoti pagal osmanų kultūrą, kad atėjus laikui valdyti Valakiją, jie nesukiltų prieš imperiją.

Tai, ką žinome apie jo valdymo būdą, yra iš senų pasakojimų. Pagal juos, jis ėmėsi priemonių atgrasyti arba nubausti už vagystę ir tinginystę. Taip pat jis užtikrino sąžiningą prekybą ir prekybą.

Užėmęs Valakijos sostą, Vladas Drakula dalyvavo keliuose reikšminguose XV amžiaus konfliktuose. Tai sustiprino jo, kaip savo žemių ir krikščionybės gynėjo, vaidmenį.

1459 metais Osmanų imperija užkariavo Serbiją ir pavertė ją savo vasalu. Tai paskatino popiežių Pijų II surengti prieš juos kryžiaus žygį. Suprasdamas osmanų grėsmę Valakijai ir savo ribotą karinę jėgą, Vladas pasinaudojo šia proga ir prisijungė prie popiežiaus kampanijos. 1461–1462 m. jis atakavo kelias pagrindines osmanų pozicijas į pietus nuo Dunojaus, kad susilpnintų jų gynybą ir sustabdytų jų veržimąsi.

Osmanų atsakas į Vlado kampaniją buvo įsiveržimas į Valakiją 1462 m. birželį, vadovaujamas paties sultono. Dėl osmanų armijos dydžio (daugiau nei 100 000 karių), Vladas turėjo naudoti strategiją, kuri panaikintų jų pranašumą. Priešui stovyklaujant netoli Targovistės, jis surengė naktinį puolimą. Nors negalėjo nužudyti sultono, Vladas sukėlė pakankamai chaoso, kad sustabdytų osmanų veržimąsi.

Mitas: Vladas Drakula buvo beprotis sadistas

Žiaurumas ir smurtas, dėl kurių išgarsėjo Vladas III, reikalauja išsamios analizės. Svarbiausia yra tai, kad jo kontekste šios kraštutinės priemonės buvo būtinos, kad jis užtikrintų savo valdymą ir apsaugotų savo žemes. Jis jokiu būdu nebuvo beprotis.

Vlado Drakulos, kaip žiauraus valdovo, įvaizdis kyla iš jo autoritarinio vadovavimo stiliaus. Šios priemonės svyravo nuo mažų bausmių iki kankinimo ir įkalimo. Šie įvykiai vėliau tapo istorijų, kurios pasklido po jo įkalinimo ir mirties, pagrindu.

Kitas jo šlovės šaltinis buvo santykiai su Valakijos bajorais. Jis niekada negalėjo jiems atleisti už tėvo ir brolio nužudymą. Dėl to vos atgavęs sostą 1456 m., jis juos nubaudė. Vėliau jis nerizikavo ir griežtai baudė už bet kokį įtarimą išdavyste.

Natūralu, kad didikai atkeršijo skleisdami melagingus gandus ir planuodami jį nušalinti. Suklastoto laiško pagalba jiems pavyko įtikinti Vengrijos karalių Motijų I, kad Vladas nori susivienyti su sultonu. Dėl to Valakų vaivadą jis įkalino Višegrade.

Vlado įkalinimo metu žinia apie jo melagingą išdavystę pasklido po Europą, kurią dar labiau pakurstė jo reputacija. Jis tapo kelių paveikslų objektu, kuriuose jis vaizduojamas kaip Poncijus Pilotas arba kaip Egėjas, Romos Patros prokonsulas, dalyvavęs per šventojo Andriejaus nukryžiavimą.

Kalbant apie karą, turime atsižvelgti į XV amžiaus Valakijos realijas. Visos jos ginkluotosios pajėgos buvo gana mažos, susidedančios iš Mažosios armijos (10 000–12 000 karių) ir Didžiosios armijos (40 000 karių, daugiausia samdinių). Per tą laiką pagrindinė grėsmė Europai – Osmanų imperija – į bet kurį mūšį galėjo lengvai išsiųsti iki 100 000 karių.

Dėl to Vladas ir kiti lyderiai turėjo rasti strategijas, kaip kompensuoti šią nelygybę. Šios strategijos naudojo reljefo pranašumus, tokius kaip Rovino mūšis, 1394 m. spalio 10 d. – 1395 m. gegužės 17 d. (pelkės), Vaslujaus mūšis, 1475 m. (rūkas) ir Vlado Târgoviște naktinis puolimas, 1462 m. (netikėta ataka). Vlado atveju jis panaudojo pasmeigimą ant baslio kaip psichologinį ginklą, kad susilpnintų priešo ryžtą.