Atrasta viena seniausių pasaulyje budistų šventyklų: šiuo regionu Aleksandras Makedonietis naudojosi kaip „duonos krepšiu“ (Foto)

Archeologai mano, kad šventykla pastatyta maždaug II a. pr.m.e. viduryje, kai Gandharą kontroliavo šiaurės Indijos indų-graikų karalystė – ir kad ji pastatyta virš ankstesnės budistų šventyklos, kuri galėjo būti pastatyta dar III a. pr.m.e.

Tai reiškia, kad žmonės senesnę šventyklą pastatė po kelių šimtų metų nuo budizmo įkūrėjo Siddharto Gautamos, gyvenusio dabartinėje Šiaurės Indijoje ir Nepale maždaug 563-483 m. pr.m.e., mirties.

Iki šiol atkastos šventyklos liekanos, rastos netoli šiuolaikinio Barikoto miesto centro, yra daugiau nei 3 metrų aukščio, jas sudaro apeiginė platforma, ant kurios buvo cilindro formos statinys su kupolu ar kūgiu – budistinė šventykla, vadinama stupa.

Keletą kartų statytą ir rekonstruotą šventyklos kompleksą taip pat sudarė mažesnė stupa, vienuolių celė arba kambarys, laiptai, paminklinio stulpo arba kolonos pakyla, prieangio patalpos ir kiemas, iš kurio atsiveria vaizdas į senovinį kelią.

Tikslias statinių datas nustatys matavimai radioaktyviąja anglimi, tačiau Barikoto šventykla neabejotinai yra vienas ankstyviausių budistų paminklų, kada nors rastų senovės Gandharos regione, sako Venecijos Ca' Foscari universiteto ir Tarptautinės Viduržemio jūros regiono bei Rytų studijų asociacijos (ISMEO) archeologas Luca Maria Olivieri, kuris kartu su kolegomis iš Pakistano ir Italijos vadovavo kasinėjimams.

Nuomojasi, kad galėtų kasinėti

Italų archeologai, dirbantys Svate nuo 1955 m., kasinėjimus Barikote pradėjo 1984 m.

Jie nuomojasi laisvus žemės sklypus ir kasinėdavo kuo didesnę jų dalį, taip apsaugodami archeologines radimvietes nuo miesto plėtros ir slaptų nelegalių archeologinių kasinėjimų, kuriais siekiama pasisavinti artefaktus, kad galima būtų juos parduoti užsienio antikvariatų rinkose, pasakoja L.M.Olivieri.

Dar prieš kelerius metus Barikoto kasinėjimai apėmė pietvakarinius miesto rajonus ir akropolį – bet ne miesto centrą, kur žemės nuomos kaina yra labai didelė, sako jis (žemė Barikoto vietovėse dažnai yra privati nuosavybė, o ją išsinuomoti tokiomis sąlygomis, kad būtų galima vykdyti kasinėjimus, yra paprasčiau ir pigiau, nei ją pirkti).

Tačiau naujai atrasta šventykla buvo rasta provincijos archeologijos institucijų įsigytoje žemėje netoli miesto centro, todėl 2019 m. komanda šioje vietoje galėjo pradėti kasinėjimus. Iš anksčiau plėšikų paliktos duobės rodė, kad čia gali būti kažkas svarbaus.

„Daugelį metų stebėjome, kas buvo aptinkama senovinių ir šiuolaikinių pastatų pamatų duobėse, taip pat su žemės ūkio veikla susijusiose ar slaptų kasinėjimų metu atsiradusiose duobėse, – pasakoja archeologas. – [Taigi] buvo užuominų, kad ten yra didelis monumentas“.

Šventykla stovėjo prie senovinio kelio, vedančio link pagrindinio senovinio miesto budizmo paminklo – 20 m pločio stupos, kuri prieš kelerius metus buvo atkasta vykdant viešuosius darbus (dabar toje vietoje stovi elektros tinklų bokštas).

Be senovinės šventyklos architektūrinių elementų, archeologai šioje vietoje aptiko daugiau nei 2000 artefaktų – įskaitant monetas, brangakmenius, antspaudus, keramikos dirbinius, akmens dirbinius ir statulas. Kadangi ant kai kurių iš jų yra senovinių užrašų, pagal juos galima nustatyti dirbinių datą, teigia L.M.Olivieri.

Aleksandro užkariavimas

Klasikiniuose šaltiniuose nuo Aleksandro Didžiojo laikų Barikotas minimas kaip „Bazira“ arba „Beira“. Graikų karvedys 327 m. pr. m. e. užkariavo jau senovinę Gandharos karalystę. „Baziros“ ar „Beiros“ pavadinimas reiškė „Vadžros miestą“ – tai buvo nuoroda į senovės karalių, minimą sanskrito epinėje poemoje „Mahabharata“, kurioje, kaip manoma, aprašomi maždaug IX-VIII a. pr.m.e. įvykiai.

Aleksandras Makedonietis nuo 334 m. pr.m.e. vadovavo karinėms Graikijos kampanijoms prieš Persijos imperiją, o 326 m. pr.m.e. surengė invaziją į šiaurės vakarų Indiją – tolimiausią savo užkariavimą.

Galiausiai, reikalaujant jo kariams, kurie ilgėjosi namų, Aleksandras grįžo atgal į Europą – tačiau 323 m. pr.m.e. jis mirė Babilone – tikriausiai nuo maliarijos, bet galbūt ir nuo apsinuodijimo. Tada jo generolai pasidalijo jo teritorijas. Baktrijos regioną į šiaurę nuo Gandharos ėmė valdyti graikų kilmės karaliai, o Gandharą kurį laiką vėl valdė vietiniai Indijos gyventojai, priklausę Maurjų imperijai.

L.M. Olivieri teigia, kad graikų Baktrijos karalių palikuonio Menandro I, kuris apie 165 m. pr. m. e. įkūrė indų-graikų karalystę ir užėmė regioną, laikais Gandharoje jau egzistavo budizmas – tačiau jis galėjo apsiriboti tik regiono elitu.

Vėliau budizmas paplito kur kas plačiau, o Svatas tapo šventu šios religijos centru – ypač Kušanų imperijos laikais, maždaug nuo 30 iki 400 mūsų eros metų, kai Gandhara išgarsėjo graikų-budistų stiliumi, kuriame budistinės temos buvo vaizduojamos pasitelkus graikų meno stilistiką.

Svatas taip pat pasižymi mikroklimatu, leidžiančiu kasmet nuimti du derlius – pavasarį ir vasaros pabaigoje – todėl senovės Barikotas buvo svarbus regiono žemės ūkio valdymo centras. Dėl to Aleksandras tikriausiai naudojosi šiuo regionu kaip „duonos krepšiu“, kad aprūpintų savo armijas prieš tęsdamas karinę kampaniją į pietus, Indiją, teigiama Venecijos Ca' Foscari universiteto pranešime.

L.M. Olivieri sako, kad Italijos archeologinė misija baigė paskutinį kasinėjimų sezoną Barikote, tačiau komanda dar grįš vėliau šiais metais, kad atliktų tolesnius vietovės tyrimus – ir, kaip tikimasi, kad atskleistų daugiau senovinės šventyklos detalių.

Parengta pagal „Live Science“.