Kodėl senuose portretuose nutapyti žmonės dažnai mums atrodo keisti? (Foto)

Grožio standartai senais laikais, viduramžiais iš tiesų skyrėsi. Apskritai vyrų ir moterų grožio standartai ir dabar gerokai skiriasi, įvairiose pasaulio šalyse jie gali būti visiškai kitokie. Paprasčiausias pavyzdys – odos atspalvis. Europoje, JAV XX a. pasidarė populiari tamsesnė oda, todėl visi suskubo degintis, vaikščioti į soliariumus. O pietryčių Azijoje situacija kitokia – tamsi oda laikoma negražia, kuo šviesesnė oda, tuo gražiau.

Viduramžiais grožio supratimas buvo kitoks. Pavyzdžiui, vertino baltą, tiesiog pieno baltumo odą. Manyta, kad tai – aristokratiškumo, subtilumo požymis. Odos tamsumas buvo valstiečių, žemesnio sluoksnio atstovų, grubesnių žmonių požymis, todėl ir laikyta negražia. Moterų liesumas nebuvo grožio požymis, manyta, kad pernelyg liesa moteris ligota. Tai buvo susiję su senovėje vyravusiu požiūriu į moterį, visų pirma moteris buvo laikoma gimdytoja.

Kitas svarbus dalykas – vėlyvaisiais viduramžiais vaizduojamasis menas – iš esmė tų laikų „Photoshop“ programa. Pavyzdžiui, garsius vyrus portretuose tapė be randų, nors didelę gyvenimo dalį karuose praleidusių aristokratų veidai tikrai būdavo išmarginti randų. Neretai dalininkai pripiešdavo vyrams dailias moteriškas rankas, kažkodėl tai atrodė gražu. Todėl senovės portretai mums atrodo per daug idealizuoti arba pernelyg keisti.

Galiausiai nereikėtų pamiršti, kad tapymo technika bėgant šimtmečiams tobulėjo. Antikos laikais žmonės puikiai piešė. Tas matyti ir Helenizmo laikotarpio portretuose, kuriuos piešė ant mumijų. Viduramžiais natūralistinio piešimo technika iš pradžių buvo užmiršta, paskui vėl atgaivinta. Be to, labai ilgai portretų tapymui įtakos turėjo ikonų tapymas. Šiuolaikinės portretų tapymo technikos pasirodė tik XIX a. Būtent dėl šių priežasčių ir niuansų prieš kelis šimtmečius tapyti portretai mums atrodo negražūs.