Naujausi tyrimai galutinai griauna mitus: priešistorinės moterys buvo kur kas daugiau buvo nei tik motinos

Nuo akademinių darbų, kuriuose moterims suteikiamas medžiotojų-rinkėjų vyrų pagalbininkių vaidmuo, iki Raquel Welch 1966 m. filme „Milijonas metų prieš mūsų erą“, pavaizduotos su bikiniu, akmens amžiaus lyčių pasidalijimas tvirtai įsitvirtinęs visuomenės sąmonėje.

Vizija, kad kol vyrai smaigstydavo ietis į mamutus, moterys kaip motinos ar išnaudojamos vyrų geidulių objektai slėpdavosi urvuose nuo žiauraus pasaulio, vis labiau atitrūksta nuo naujausių tyrimų suteikiamų duomenų.

Prancūzų istorikai ir filmo kūrėjai, parengę knygą ir dokumentinį filmą „Lady Sapiens: the Woman in Prehistory“ (liet. „Ponia Sapiens: Moteris priešistorėje“), ir kuri anglų kalba pasirodys rugsėjį, sako, kad dabar siekiama paneigti supaprastintą lyčių vaidmenų pasiskirstymą. Tai daroma remiantis kaulų, kapų, meno ir etnografiniais tyrimais, kuriuos viešoji erdvė dažnai ignoruoja.

„Ilgą laiką priešistorė buvo rašoma ir vyrų požiūrio taško, o kai buvo minimos moterys, jos buvo vaizduojamos kaip bejėgės, išsigandusios būtybės, saugomos galingų medžiotojų vyrų, – knygos įžangoje rašo Jean-Moulin-Lyon III universiteto priešistorės profesorė Sophie de Beaune. – Nuo tada, kai į priešistorės tyrinėtojų gretas pradėjo įsilieti moterys, pamažu susiformavo kitoks vaizdas“.

„Skaitytojai galbūt nustebs, kad vyrų ir moterų vaidmenys nebuvo tokie aiškūs, o išlikimą užtikrino visų grupės narių, nepriklausomai nuo jų lyties ar amžiaus, bendradarbiavimas“, – rašo ji.

Knygoje teigiama, kad šiandieninės klišės daugiausia susiformavo dėl to, kad XIX a. tyrimų pradininkai nesidomėjo moterų vaidmeniu. Būtent to laikotarpio kultūrinio supratimo primetimas mokslui ir gausybė meno kūrinių, pradedant 1888 m. Paulo Jamino darbais „Pavojingas susitikimas“ ir „Išprievartavimas akmens amžiuje“ ir baigiant 1966 m. Dono Chaffey'aus filmu „Milijonas metų prieš Kristų“, maksimaliai užsiėmė erotizavimu, o labiausiai tai įkūnijo jau minėtame filme nusifilmavęs sekso simbolis Raquel Welch“.

Vienas iš knygos sudarytojų Thomas Cirotteau kartu su Jennifer Kerner ir Éricu Pincasu sukūręs dokumentinį filmą, teigė, kad jų kūrinių tikslas tikslas buvo ne pavaizduoti priešistorinę moterį – kuri turėjo būti juodaodė ir daugiausia mėlynakė – kaip „superžmoną“, bet „praplėsti jos atliekamo vaidmens galimybes“.

„Ji galėjo medžioti. Ji atliko labai svarbų ekonominį vaidmenį. Ji galėjo užsiimti menu, o ryšys tarp vyrų ir moterų galėjo būti labai pagarbus ir kupinas švelnumo“, – sakė jis.

Knygoje, kurioje daugiausia dėmesio skiriama vėlyvojo paleolito laikotarpiui prieš 10 000-40 000 metų, akcentuojami raižiniai, rasti ant akmeninės plokštelės paleolito radimvietėje Gönnersdorfe Vokietijoje – vaizduojantys moterį su kūdikio nešykle ant nugaros, dėl ko jos rankos buvo laisvos medžioklei ir maisto paieškoms.

Dokumentinio filmo kūrėjai atkreipia dėmesį į skeletų tyrimus, atskleidžiančius moterų rankų raumenų tvirtumą, ir neseniai Wilamaya Patjxa vietovėje (Peru) rastus įrodymus, kad žmonės medžiojo stambius gyvūnus.

Buvo atkasti penki palaidojimai ir ekshumuoti šeši asmenys. Dviem atvejais buvo rasti medžioklės įrankiai: pas trisdešimt metų perkopusį vyrą ir jaunesnę nei 20 metų moterį. Jaunos moters kape buvo rasti 24 akmeniniai artefaktai – įrankių rinkinys, sudarytas iš visko, ko reikėjo medžiojant ir skerdžiant stambius medžiojamuosius gyvūnus: šeši iečių antgaliai, keturi gremžtukai, peilis ir keli skaldytų akmenų fragmentai.

Dešimtyje JAV vėlyvojo pleistoceno arba ankstyvojo holoceno (nuo 12 000 iki 8 000 m.pr.m.e.) radimviečių aptikta 11 kapaviečių, kuriose moterys buvo laidojamos kartu su ginklais – todėl galima manyti, kad atradimas Peru turi platesnę reikšmę.

S.De Beaune knygoje pažymi, kad ankstesni tyrėjai taip pat nepakankamai įvertino smulkiųjų medžioklių svarbą, taip pat žvejybą, jūros gėrybių rinkimą ar smulkių jūros gyvūnų medžioklę – tai yra veiklą, kuria greičiausiai užsiėmė moterys.

Motinystė buvo tik vienas iš to laikotarpio moterų gyvenimo aspektų. Naujausi duomenys apie to meto mitybą ir gyvenimo būdą rodo, kad moterys nebūdavo nuolat nėščios. Anglies, stroncio ir kalcio kiekio kauluose tyrimai rodo, kad vaikai buvo maitinami krūtimi iki ketverių metų, o maitinimas krūtimi mažina vaisingumą.

Knygoje Prancūzijos nacionalinių tyrimų centro direktorius Vincentas Balteris teigia: „Kadangi paleolito moterys galėjo gimdyti vaikus maždaug iki trisdešimties metų, tai jei sakysime, kad žindymas tęsėsi dvejus ar trejus metus, o pirmąjį vaiką jos pagimdė maždaug keturiolikos metų, gausime, kad vienai moteriai teko ne daugiau kaip penki ar šeši gimdymai“.

Knygoje taip pat teigiama, kad moterys savo bendruomenėse pasiekdavo aukštą statusą. Teigiama, kad „Kaviljono ponios“ (moters, palaidotos su karoliais iš kriauklių) palaikų vieta Balzi Rossi urvų komplekse Italijoje gali būti vertingas įrodymas, „atskleidžiantis genties pagarbą šiai moteriai“.

Žinoma, Prancūzijoje parodytas filmas, kurį pamatė iki 1,5 mln. žmonių, neišvengė kritikos.

Praėjusį spalį „Le Monde“ paskelbtame atvirame laiške devyni priešistorės specialistai rašė, kad kūriniuose „sistemingai šalinami visi elementai, kurie galėtų rodyti vyrų dominavimo tikimybę, arba minint tai daugiau ar mažiau užmaskuota, ar ryžtingai ignoruojant“.

Tačiau T.Cirotteau teigia, kad dokumentinis filmas ir knyga nėra tiksliai nurodantys priešistorinių moterų gyvenimą ir patirtį – nes mažai ką galima tiksliai nustatyti.

„Mūsų vaidmuo – ne pabrėžtinai kalbėti apie vyrų ir moterų vaidmenis, o tik parodyti jų veiklos ir statuso priešistorėje galimybes“, – teigia autorius.

Parengta pagal „The Guardian“.