Žmonės Stounhendžo apylinkėse lankydavosi anksčiau, nei čia buvo pastatyti garsieji akmenys – kas juos čia traukė? (Foto)

Stounhendžas buvo pastatytas 3000-2000 m.pr.m.e. Tai – stačių akmenų žiedas, apsuptas žemių pylimu ir grioviu.

Daugiau nei už kilometro į rytus nuo Stounhendžo yra Blick Mead – šaltinio vieta, kur pro kreidinę uolieną veržiasi šiltas vanduo. Archeologai čia kasinėjo beveik du dešimtmečius – ir rado daugiau nei 100 000 akmeninių įrankių ir gyvūnų liekanų.

„Tai puiki vieta, – sako Airijos Dublino universitetinio koledžo darbuotoja Helen Lewis. Ji teigia, kad ten rastų akmeninių dirbinių skaičius yra „gana stulbinantis“.

Žmonės Blick Mead vietovėje gyveno gerokai anksčiau, nei buvo pastatytas Stounhendžas – datavimo tyrimai rodo, kad žmonės čia aktyviai rezidavo nuo 8000 iki 3400 m.pr.m.e. Tai rodo, kad pirmieji žmonės Blick Meade buvo mezolito (viduriniojo akmens amžiaus) medžiotojai-rinkėjai – skirtingai nuo neolito (vėlyvojo akmens amžiaus) žemdirbių, kurie pastatė Stounhendžą.

Šiuos medžiotojus-rinkėjus į šią vietovę galėjo pritraukti vandens šaltinis. H.Lewis sako, kad šaltiniai dažnai pritraukdavo priešistorinius žmones, ir tos vietos tapdavo svarbiomis.

Samuelis Hudsonas iš Sautamptono universiteto Jungtinėje Karalystėje ir jo kolegos, naudodamiesi Blick Mead duomenimis, apskaičiavo, koks kraštovaizdis ten buvo mezolito laikotarpiu – viduriniojo akmens amžiaus laikais, kuris Europoje truko nuo 15 000 iki 5000 m.pr.m.e.

Tyrėjai paėmė gręžtinį žemės gelmių mėginį, kad galėtų ištirti ir datuoti nuosėdų sluoksnius. Jie taip pat nustatė nuosėdose išlikusias žiedadulkes, kurios rodo, kokie augalai augo toje vietovėje.

Labai svarbu, kad jie taip pat išgavo augalų DNR tiesiai iš nuosėdų – kas atskleidė, kad augalai buvo labai įvairūs. Buvo daug medžių, įskaitant obelis, uosius ir gluosnius. Taip pat buvo daug pelkinių augalų – pavyzdžiui, motiejukų – ir vis daugiau atvirose pievose augančių augalų – pavyzdžiui, dobilų. Žiedadulkių tyrimai tai iš esmės patvirtino, nes atskleidė daug žolių.

Tyrėjai padarė išvadą, kad Blick Mead ir aplinkinė teritorija buvo mišri buveinė, kurioje buvo šiek tiek miškų ir šiek tiek atvirų pievų, tai tikrai nebuvo uždaras miškas. „Iš Blick Mead galima spręsti, kad ten buvo atvirų plotų“, – sako S.Hudsonas.

Kai kuriose iš jų tikriausiai ganėsi stambūs gyvūnai – pavyzdžiui, laukiniai naminių galvijų giminaičiai taurai, kurių kaulų rasta Blick Meade. Mezolito žmonės taip pat galėjo iškirsti kai kuriuos medžius – tačiau vėl gi, neįmanoma pasakyti, kokiu mastu plačiai jie tai buvo padarę.

S.Hudsonas mano, kad daliniai mezolito kirtimai palengvino vėlesnių neolito žemdirbių pastangas iškirsti didesnius plotus. Tuo metu kai buvo statomas Stounhendžas, vietovė tikriausiai jau buvo be medžių.

Tai atitinka kitų akmens amžiaus paminklų pėdsakus, sako H.Lewis. „Vėlyvajame mezolite, prieš ateinant žmonėms ir statant paminklus, kai kuriose iš tų vietų augo žolė“.

Nors Blick Meadas buvo gyvenama ilgą laiką, S.Hudsonas ir H.Lewis sako, kad mažai tikėtina, jog tai buvo nuolatinė gyvenamoji vieta. S.Hudsonas mano, kad mezolito medžiotojai-rinkėjai čia lankydavosi tam tikrais metų laikais, galbūt rengdami tauro mėsos puotas.

Laikui bėgant galėjo būti vykdoma vis labiau formalizuota veikla, kurią vainikavo Stounhendžo statyba. Iki to laiko žmonės galėjo net pamiršti apie Blick Mead šaltinį.

Tyrimas skelbiamas žurnale „PLoS One“.

Parengta pagal „New Scientist“.