Kaip narsi Suomija atrėmė sovietų galybę

Pagal slaptą Hitlerio ir Stalino nepuolimo paktą Suomija ir Baltijos valstybės pakliuvo į Maskvos įtakos zoną. Stalinas ketino visas jas įtraukti į savo komunistinę imperiją. Nors vėliau sovietai teigė nenorėję okupuoti visos Suomijos, o tik strategines teritorijas aplink Leningradą, iš tikrųjų Stalinas planavo įkurti Suomijos Sovietų Socialistinę Respubliką ir „kur nors perkelti suomius“. Jis džiaugėsi, kad didžiulėje teritorijoje suomių yra mažiau nei gyventojų Leningrade, todėl užduotis bus nesunki. Šiems Stalino planams nebuvo lemta išsipildyti.

Mannerheimo linija

Sovietų suinteresuotumą nedidele šalimi, kuri anksčiau priklausė carinei Rusijai, lėmė tai, jog Suomija buvo laikoma Leningrado gynybos raktu. SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis įtikino Staliną, kad Hitleris nepuls, nors visi ženklai rodė kaip tik priešingai. Tačiau ramybės jam nedavė Leningrado saugumas. Suomijos siena driekėsi vos už 30 kilometrų nuo miesto ir maždaug už 80 kilometrų nuo strategiškai svarbios geležinkelio atšakos Leningradas–Murmanskas.

1939 metais Baltijos valstybės priėmė sovietų primestas „bendradarbiavimo“ sutartis, o Suomija, pasiryžusi išlaikyti per karą neutralumą, patikino Maskvą, kad neleis nė vienai užsienio armijai įžengti į savo teritoriją. Tačiau Stalinas abejojo suomių pajėgumu pasipriešinti Vermachtui. Vis dėlto nei sovietų diplomatija 1937–1938 metais, nei intensyvios Helsinkio ir Maskvos derybos 1939–ųjų rudenį nepadėjo įtikinti suomių savo noru įsilieti į SSRS. Jei Suomija būtų paklususi Stalino reikalavimams įsileisti į savo pietinį krantą ir salas sovietų karines bazes, ji būtų tapusi sovietų gynybos struktūros dalimi, o tai prieštaravo šalies neutralumo pozicijai.

Aimo Cajandero vyriausybė atmetė visus sovietų pagalbos pažadus ir prastai maskuojamus grasinimus, tačiau alternatyvą pasiūlė Suomijos gynybos tarybos pirmininkas, generolas Gustavas Mannerheimas. Jis buvo tarnavęs caro armijoje, per 1918 metų pilietinį karą sėkmingai vadovavo suomių „baltiesiems“, kovojusiems su „raudonaisiais“. Žinodamas rusams būdingą baimę dėl Vokietijos jis pasiūlė atitraukti Suomijos pasienį tolyn nuo Leningrado ir paskolinti Rusijai salas, reikalingas gynybai.

G.Mannerheimas, numatydamas sovietų veiksmus siekiant primesti Suomijai savo valią, taip pat davė nurodymą statyti įtvirtinimus Karelijos sąsmaukoje. Vėliau jie buvo pavadinti Mannerheimo linija. Generolas rengėsi sekinamam karui su Raudonąja armija.

Mirties spąstuose

1939 metų lapkričio 30 dieną Raudonoji armija, inscenizavusi artilerinį sovietų dalinių apšaudymą prie Karelijos sienos, pradėjo „atsakomąją ataką“. Kariuomenės vadu paskirtas G.Mannerheimas numatė tokią strategiją.

Pagrindinis generolo Jakovlevo vadovaujamos 7–osios armijos smūgis buvo nukreiptas į Karelijos sąsmauką piečiau Ladogos ežero, o generolo Chabarovo 8–oji armija puolė į šiaurę nuo jo. Tam suomiai buvo pasirengę, bet G.Mannerheimas suprato, kad negalės apginti Petsamo tolimoje Suomijos šiaurėje, todėl apleido šią teritoriją. Jį nustebino tik generolo Duganovo 9–osios armijos puolimas palei Suomijos sąsiaurį, nes žinojo, kad žiemą šis kraštas neperžengiamas dideliems armijos pulkams. Generolas, pasiuntęs tik vieną sustiprintą pulką įvilioti rusus ir pavieniui sunaikinti į gilų sniegą įklimpusias griozdiškas jų tankų kolonas bei kareivių sunkvežimius, nukreipė dėmesį į pagrindinę Suomijos gynybą pietryčiuose.

Pasaulis nustebęs sekė, kaip narsus Suomijos Dovydas sustabdė raudonųjų Galiotą prie abiejų Ladogos ežero krantų, o Helsinkio ir kitų miestų gyventojai buvo ginami nuo Raudonosios armijos oro pajėgų bombardavimų. Vienas Suomijos pilotas, pašovęs 10 priešo bombonešių ir išeikvojęs visą amuniciją, nukreipė lėktuvą į vienuoliktąjį ir numušė jį savo gyvybės kaina.

Suomiai kovėsi narsiai ir išmoningai. Jie kasnakt atsitraukdavo į naujas pozicijas ir užleisdavo po lopinėlį savo žemės už daugybės priešų galvas. Tačiau galiausiai rusai nugalėjo – skaičiumi ir nesiskaitymu su saviškių gyvybėmis.

Britai ir prancūzai neskubėjo Suomijai į pagalbą, nors Helsinkis jos ir neprašė. Sustabdžiusi rusus Karelijoje ir sutriuškinusi juos šalies viduryje 1940 metų kovo 7 dieną Suomija pasirašė taikos sutartį. Ji prarado dalį teritorijos, bet išsaugojo savo nepriklausomybę, sumokėjusi už tai 22 425 žuvusiųjų ir dingusiųjų gyvybėmis. Rusijos praradimai per vadinamąjį Žiemos karą – 53,5 tūkst. žuvusiųjų ir 16 tūkst. dingusiųjų.

Vėlesnės pastangos paversti Suomiją komunistų satelitu buvo Maskvai tokios pat bergždžios kaip ir Raudonosios armijos veiksmai per Žiemos karą. Ši sovietų nesėkmė paskatino Hitlerį manyti, kad Vokietijos armija gali sutriuškinti Sovietų Sąjungą per du ar tris mėnesius.