Aleksandrą Didįjį saugojo laminuoti lininiai šarvai

Gali būti, jog kevlarą primenantys šarvai - linotoraksas (angl. linothorax) - galėjo padėti Aleksandrui Didžiajam (356–323 m. pr. Kr.) užkariauti beveik visą tuo metu žinotą pasaulį per šiek tiek trumpiau nei du dešimtmečius, teigiama naujausiame rekonstrukcinės archeologijos atliktame tyrime. Jo rezultatai buvo pristatyti kasmetiniame Amerikos archeologijos instituto (Anaheim, Kalifornija, JAV) suvažiavime.

"Nors apie senovinius šarvus, gamintus iš metalų, mes žinome palyginti daug, linotoraksas tebėra paslaptis, nes iki šių dienų nėra išlikę nei vieno jo pavyzdžio - medžiaga bėgant laikui savaime suyra", teigia Wisconsin-Green Bay universiteto istorijos ir humanistinių studijų profesorius Gregory Aldrete. "Nežiūrint į tai, mes sugebėjome įrodyti, jog šie lino šarvai buvo dominuojanti kūno apsaugos forma beveik ištisus 1000 metų, o juos naudojo įvairiausios senovės Viduržemio jūros regiono civilizacijos", sako specialistas.

Išties, Aldrede ir jo bendraautorius Scott Bartell atrado, jog linotoraksas gan plačiai minimas senoviniuose metraščiuose. "Dabartiniu metu mes turime surinkę 27 aštuoniolikos skirtingų autorių aprašymus ir beveik 700 iliustracijų, rastų ant pačių įvairiausių objektų, pradedant graikų vazomis, baigiant Etruskų šventyklų bareljefais", teigia tyrinėtojas. Pagrindinis vizualinis įrodymas apie tai, kad Aleksandras vilkėjo linotoraksą, yra įžymioji Pompėjoje rasta "Aleksandro mozaika", kurioje Makedonijos karalius vaizduojamas su būtent šio tipo šarvais.

Senovės graikų istorikas Plutarchas savo darbe "Aleksandro gyvenimas" ("Life of Alexander") rašo, jog Aleksandras 331 metais prieš Kristų įvykusio Gaugamelų mūšio metu dėvėjo "krūtinės šarvus iš sulankstyto lino". Šis mūšis graikams lėmė didžiulę pergalę, nuo kurio prasidėjo Achemenidų imperijos griūtis.

Remiantis mokslininkų nuomone, egzistuoja ir daugiau įrodymų, jog lininiai krūtinės šarvai buvo standartinė Makedonijos armijos kario ekipuotės sudedamoji dalis. "Kai Aleksandras, būdamas Indijoje, gavo 25000 naujų šarvų savo armijai, metraštininkai rašo, jog jis įsake sudeginti senuosius nudėvėtus šarvus. Toks įsakymas būtų logiškas tik tuo atveju, jei apsauginė apranga būtų pagaminta iš medžiaginio audinio, o ne metalo", įsitikinęs Aldrete.

Norėdami nustatyti, kokiu būdu buvo dėvimi šie šarvai ir koks buvo jų efektyvumas saugant juos nešiojantį asmenį nuo strėlių ir kitų karo lauko pavojų, Aldrete ir Bartell atkūrė kelis pilnus lininių šarvų komplektus. Tam jie panaudojo vienintelę senovės pasaulyje egzistavusią tokio tipo medžiagą. "Sudėtingiausia projekto dalis buvo rasti išties autentiško lininio audinio. Jis turėjo būti pagamintas iš pluoštinių linų, kurie išauginti, nupjauti, apdoroti, suverpti ir išausti rankomis", pasakoja Aldrete. Kita esminė sudedamoji dalis buvo klijai, naudoti lininio audinio sluoksniams pertepti. Mokslininkai nusprendė eksperimentuoti su dviejų rūšių klijais, kurie, tikėtina, tuo metu turėjo būti paplitę praktiškai visur. Viena klijų rūšis būdavo gaminama iš triušių odelių, o kita - iš lino sėklų.

Bandymų metu suklijuoti audiniai buvo apšaudomi strėlėmis ir daužomi skirtingias ginklais, tokiais kaip kardai, kirviai ir ietys. "Mūsų pilnai valdomi eksperimentai iš esmės išsklaidė mitą apie tai, kad iš austo audinio pagaminti šarvai turėjo būti prastesni nei kiti tuo metu egzistavę šarvų tipai. Išties, laminuoti sluoksniai funkcionuoja kaip savotiška senovinė dabartinio kevlaro versija - jie išnaudodavo audeklo lankstumą ir dideliame plote paskirstydavo įsmigusios strėlės jėgą", aiškina mokslininkas.

Wisconsin-Green Bay universiteto austų medžiagų ir istorijos profesorės Heidi Sherman nuomone, mokslininkai pasiekė tikrai įtikinamų rezultatų. "Niekas šimtu procentų negali žinoti, kiek tiksliai šis modelis atitinka Aleksandro Didžiojo armijoje naudotus linų šarvus. Tačiau keli suklijuoto lino sluoksniai tikrai gali atlaikyti gan stiprų daužymą. Jie turėjo užtikrinti užtenkamą apsaugą netgi ekstremaliomis sąlygomis", teigė Sherman duodama interviu "Discovery News" žurnalistams.