Mokslininkai aiškinasi, kaip smegenys susieja skirtingus įvykius - hipokampas veikia kaip kompiuteris

Žinoma, kas jai nutiko yra potrauminio streso sindromas. Jos smegenyse skirtingos prisiminimų dalys kažkaip susisiejo į vieną ir dabar ji perdėtai reaguoja į signalus, kurie nėra tiesiogiai susiję su pirminiu prisiminimu. Sąmoningai ji suvokia, kad niekas nešaudo - ji gali net matyti sunkvežimį, kuris skleidžia tą didelį garsą. Tačiau jos reakcija į tą dirgiklį yra supainiotų prisiminimų pasekmė.

Atmintis yra skirta mus apsaugoti. Jei kartą nusideginsite palietę įkaitusią keptuvę, antrą kartą jos nebeliesite. Šūvio garsas gali būti susietas su traumatiška patirtimi. Ir vėliau pajutus panašų dirgiklį iššaukiama perdėtai stipri reakcija. Tačiau šiuo atveju situacija yra keistesnė, nes tarp šūvio garso ir sužeisto vaikino pamatymo praėjo šiek tiek laiko - kaip šie įvykiai buvo susieti?

Šias keistas sąsajas analizuojantys mokslininkai suprato, kad visa tai vyksta smegenų hipokampo regione. Įdomu tai, kad hipokampo regionas gali susieti įvykius, kuriuos skiria ir kelios minutės ar net valandos. Tarp išgirsto šūvio ir sužeisto vaikino pamatymo praėjo šiek tiek laiko, tačiau šie įvykiai vis tiek buvo susieti. Hipokampas - tai mažytis jūrų arkliuko formos regionas slypintis giliai smegenyse, atsakingas už mokymąsi ir atmintį. Ankstesni eksperimentai parodė, kad hipokampo pažeidimai pelėms nebeleidžia susieti įvykių, kuriuos skiria vos 10 sekundžių. Iki šiol manyta, kad patyrus dirgiklį hipokampas išlaiko aukštą aktyvumo lygį, kuris padeda susieti vieną įvykį su kitu. Pavyzdžiui, išgirdus šūvį hipokampas tampa aktyvus keliasdešimčiai sekundžių, kol pamatomas to šūvio rezultatas. Tačiau naujas tyrimas parodė kiek kitokį mechanizmą.

Mokslininkai naujam eksperimentui pasitelkė peles. Jos buvo sudirginamos neutraliu garsu (tokiu, kokio jos nepažįsta), o po 15 sekundžių pasirodydavo ir nemalonus vėjo gūsis. Pelės gana greitai išmoko, jog garsas ir vėjas yra susiję - išgirdusios tą garsą jos ėmė tikėtis ir vėjo. Mokslininkai kelias dienas trukusių eksperimentų metu stebėjo pelių hipokampo regionus. Jie tikėjosi pamatyti, kad tas 15 sekundžių hipokampo regionas išlieka aktyvus, kad susietų vieną įvykį su kitu. Tačiau tokio aktyvumo jie nepastebėjo.

Vietoje to, jie pastebėjo praktiškai atsitiktinius hipokampo aktyvumo šuolius. Tik dalis neuronų šiame regione demonstravo išaugusį aktyvumą ir mokslininkai iš pradžių negalėjo pastebėti jokios aiškios tvarkos. Tas aktyvumas nepriminė to, kuris stebimas, kai žmogus bando įsiminti telefono numerį ar kitą informaciją.

Tačiau mokslininkai galiausiai suprato, kas vyksta. Aukštas hipokampo aktyvumo lygis būtų tiesiog per daug neefektyvus. Kitaip tariant, smegenys švaistytų energiją. Taigi, vietoje to hipokampas veikia kaip kompiuteris - informacija yra koduojama ryšiuose tarp ląstelių (sinapsėse). To pakanka, kad du dirgikliai būtų susieti, nepaisant juos skiriančio laiko tarpo.

Žinoma, dar liko labai daug darbo, kol mokslininkai galės išsamiau paaiškinti šį mechanizmą. Jie tikisi, kad galiausiai tai padės gydyti potrauminio streso sindromą ir panikos priepuolius.