Tikra lietuviška komedija: mokslo žurnalų burbulas

„Įvertinus didesnį leidinių skaičių, galima sakyti, kad poveikio tie išspausdinti darbai neturėjo, metų metais jie yra nematomi, necituojami, jei atmeti savicitavimus. Lietuvos mokslo žurnalai kartais yra priemonė dirbtinai ilginti tyrėjų mokslinių publikacijų sąrašą, reikalingą tyrėjų konkursams dėl aukštesnių pareigų. Dėl to tikroji tyrėjų mokslinės biblio­grafijos analizė gali tapti labai sudėtinga, taip pat turint omenyje ir galimus perteklinius savęs citavimus, bereikšmius ir kryžminius citavimus“, – padėtį apibūdina D. H.Pauža.

Be to, lengvas ir greitas mokslinių darbų publikavimas Lietuvoje patraukia ir užsieniečių dėmesį, jie teikia redakcijoms žemo mokslinio lygio rankraščius, kad pailgintų savo publikacijų sąrašą.

Publikacijų skaičiais manipuliuojama

Informacija apie manipuliacijas publikacijomis kartais pasiekia ir viešąją erdvę. Pernai Bato universiteto Jungtinėje Karalystėje lektorius Ainius Lašas pastebėjo, kad LMA leidžiamame žurnale „Filosofija. Sociologija“ nuo 2007 iki 2015 m. leidinio filosofijos dalį kuruojantis VGTU profesorius Tomas Kačerauskas paskelbė 22 straipsnius – kiekviename numeryje bent po vieną. Jo kolega prof. Valdas Pruskus paskelbė 15 straipsnių.

Ir nors solidžiuose leidiniuose publikavimo procesas trunka mažiausiai kelis mėnesius, autorių ne kartą prašoma straipsnį taisyti, žurnale „Filosofija. Sociologija“ laikas tarp priėmimo ir patvirtinimo kartais tėra mažiau nei 10 dienų. Be to, VGTU kolegos masiškai vienas kitą įrašinėdavo į straipsnių autorių gretas, net jei jų pobūdis turėjo nedaug bendro su tiesiogine mokslininko veiklos sritimi.

Airijoje dirbantis fizikas Darius Čeburnis prieš keletą metų atkreipė dėmesį į tai, kad 2005–2007 m. Lietuvos tiksliųjų mokslų publikacijų skaičius padidėjo dvigubai, nors mokslo finansavimas iš esmės nedidėjo. Tai pavyko pasiekti, kai dauguma aukštųjų mokyklų ir tyrimų institutų „sutarptautino“ savo leidinius.

„Šiuo laikotarpiu vertinant mokslo veiklą, didelis dėmesys buvo skiriamas formaliems mokslo veiklos rodikliams – straipsnių skaičiui, citavimui ir pan. Institucijos, reaguodamos į valstybės siunčiamus signalus, labai greitai prisitaikė ir reikšmingai padidino publikuojamų straipsnių ir kartu – mokslo žurnalo skaičių. Padidėjus mokslinių straipsnių skaičiui, atsirado poreikis turėti žurnalų, kuriuose tie straipsniai būtų spausdinami. Kai kurios institucijos pradėjo diegti savicitavimo ir kitas formaliųjų rodiklių gerinimo sistemas“, – aiškina MOSTA vadovė J. Petrauskienė.

Dabartinis mokslo vertinimas numato, kad institucijos deklaruoti mokslo darbai, išspausdinti žurnale, kuris turi per didelį savicitavimo rodiklį ar yra kitaip dirbtinai padidintas, nėra vertinami.

Toks reikalavimas taikomas fizinių, žemės ūkio, biomedicinos ir technologijos mokslo sričių publikacijoms. 2012–2014 m. LMT veiklos vertinime dėl to iš viso buvo eliminuota 10 mokslo žurnalų. Tačiau, kaip pabrėžia MOSTA, šis kriterijus labiau nukreipia institucijas nuo tam tikrų žurnalų, tačiau nebūtinai keičia mokslininkų citavimo elgseną. Be to, jis negalioja vertinant socialinių ir humanitarinių mokslų darbus.