Kam reikalingi sapnai? Mokslininkai teigia, jog jie būtini

Miego trūkumas gali sukelti įvairius pažinimo sutrikimus, tokius kaip prislėgta nuotaika, sutrikusi kalba, sumažėjęs budrumas, dėmesys, gebėjimas mokytis ar prisiminti dalykus, rašo „Psy Post".

Sapnas gali būti apibrėžiamas kaip „subjektyvus potyris miego metu", prieinamas tik sapnuotojui pabudus. Visi sapnuoja, net jei neprisimena, kas tai buvo. Vidutiniškai 8 valandas miegodami sapnuojame apie 2 valandas to laiko! Jie dažniausiai atsiranda REM miego metu, tačiau ribotu mastu jie gali pasireikšti ir ne REM miego metu. Greitų akių judesių fazės metu rankų ir kojų raumenys laikinai paralyžiuojami, o kvėpavimas, širdies susitraukimų dažnis ir smegenų veikla padidėja iki beveik pabudimo lygio. Šios savybės paskatino mokslininkus apibūdinti REM miegą kaip „metaboliškai pabudusias smegenis paralyžiuotame kūne".

Mūsų sapnai nėra atsieti nuo nervų veiklos, todėl jie neegzistuoja vakuume – iš tikrųjų jie labai atspindi vidinį smegenų darbą. Suvokimo būdai, dominuojantys mūsų pabudimo būsenoje, taip pat yra daugumoje sapnų; pagalvokite apie tai, kaip sapnai būna ryškūs, su spalvomis, formomis ir judesiais, ir juose yra mums artimai pažįstamų elementų, tokių kaip žmonės, vietos ar gyvūnai. Sapnuose yra garsų, tokių kaip kalba ar pokalbis, o kartais jie gali apimti ir lytėjimo pojūčius, tokius kaip malonumas, skausmas, kvapas ir skonis. Akivaizdu, kad sapnų išgyvenimai nėra svetimos abstrakcijos, neturinčios juslinės medžiagos, jie yra matomi, girdimi ir apčiuopiami.

Šie miego ir budrumo panašumai taip pat atsispindi neurofiziologiniuose panašumuose. Elektroencefalograma (EEG), sekanti smegenų elektrinį aktyvumą, atskleidžia panašias būsenas aktyvaus budrumo smegenyse ir REM miego metu. Pozitronų emisijos tomografija (PET) parodė, kad smegenų apykaita REM miego metu yra panaši į metabolizmą budrumo metu. Taip pat yra darna tarp kognityvinės ir neuroninės miego ir budrumo organizacijos – pavyzdžiui, žmonės, kurių veido suvokimas yra sutrikęs, sapnuose veidų visai nemato. O vaikų sapnų bruožai yra panašūs į jų pažintinį vystymąsi būdraujant. Tyrinėdami REM miego neuroanatomiją, mokslininkai sugebėjo stebėti santykinį neuronų aktyvumo padidėjimą ir sumažėjimą. Keista, bet lygiagrečiai su ryškiais vaizdiniais sapne, regos žievė, atsakinga už vaizdinės informacijos apdorojimą, yra stipriai aktyvuojama.

Didžiąją laiko dalį miegant mums trūksta savanoriškos kontrolės; dalykai tiesiog nutinka ir mes judame kartu su vykstančiais įvykiais. Tai gali būti dešinės apatinės parietalinės žievės funkcija, kuri yra deaktyvuota REM miego metu, tai smegenų sritis, kuri anksčiau buvo susijusi su laisva valia arba budrumu. Taip pat patiriame pasikeitusį reflektyvų mąstymą, kad absurdiškus įvykius priimtume kaip tikrus, tokius kaip siūbavimas nuo mėnulio ar neįmanomai staigūs perėjimai iš vienos sapno scenos į kitą. Sapnuose dažnai jaučiamės nesaugūs dėl laiko ir erdvės ar ateinančių ir išeinančių veikėjų tapatybės. Tai gali būti dėl zonų deaktyvavimo įvairiose smegenų srityse, pavyzdžiui, dorsolaterinėje prefrontalinėje žievėje, REM miego metu. Tiesą sakant, prefrontalinės žievės deaktyvavimas yra susijęs su sumažėjusiu savęs suvokimu, kai susiduriama su stipriais jutiminiais išgyvenimais budrumo metu.

Mes ne visada prisimename savo sapnus pabudę. Svajonių atkūrimas dažniausiai būna geriausias po greito pabudimo ir gali kiekvienam žmogui skirtis. Tokie veiksniai kaip asmenybė, miego trukmė ir regėjimo atmintis yra susiję su sapnų prisiminimu. Keletas tyrimų netgi nurodo lyčių skirtumus ir nustatė, kad moterys dažniau nei vyrai prisimena savo sapnus.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad poreikis sapnuoti prilygsta miego poreikiui. Jie mano, jog sapnai turi gydomųjų savybių ir sumažina realybėje skausmingų emocinių išgyvenimų sunkumą. Sapnavimas suteikia saugią aplinką nerimą keliantiems prisiminimams perdirbti ir emociniams sprendimams, kai kitą dieną pabundame. Gali būti, kad evoliucinė sapnų funkcija yra greitas psichologinis gydymas.