Ar iš tiesų egzistuoja daugialypis asmenybės sutrikimas, ir kaip jis gali paveikti žmogų – o gal tai tėra Holivudo išmonė? (Video)

Remiantis Amerikos psichiatrų asociacijos svetaine, disociatyvus tapatybės sutrikimas šiuo metu apibrėžiamas taip:

• Dviejų ar daugiau skirtingų tapatybių (arba „asmenybės būsenų“) egzistavimas. Skirtingas tapatybes lydi elgesio, atminties ir mąstymo pokyčiai. Požymius ir simptomus gali pastebėti kiti arba apie juos gali pranešti pats sindromą turintis asmuo.
• Nuolatinės spragos atmintyje apie kasdienius įvykius, asmeninę informaciją ir (arba) praeities trauminius įvykius.
• Simptomai sukelia didelią kančią ar problemų socialinėje, profesinėje ar kitose veiklos srityse.

Kaip rodo pavadinimas, DID priskiriamas prie disociacinių sutrikimų, sindromų, kuriems būdingi integruoti psichologiniai procesai, atitrūkę vienas nuo kito ir realybės.

Kiti disociaciniai sutrikimai apima disociacinę amneziją, kai žmogus staiga patiria dideles atminties spragas, kurių negalima paaiškinti normaliu užmaršumu ar kitais atminties sutrikimais; disociatyvi fuga, kai žmogus praranda suvokimą apie aplinką ir netikėtai nuklysta; depersonalizacijos sutrikimas, kai žmogus jaučiasi atskirtas nuo savo kūno ar aplinkos; ir kitaip neapibrėžtas disociacinis tapatybės sutrikimas, arba DID-NOS – bendras terminas, apibūdinantis disociacinius sutrikimus, kurie nepatenka į jokią kitą kategoriją.

Visi disociaciniai sutrikimai paprastai yra susiję su tam tikru trauminiu veiksniu, pvz., DID atveju fizine ar seksualine prievarta vaikystėje. Taigi, DID plačiai laikomas tam tikru gynybos mechanizmu, leidžiančiu nukentėjusiajam suskirstyti trauminius prisiminimus vienoje ar keliose viena kitos nepažįstančiose asmenybėse.

Kaip Cornelia Wilbur paaiškina knygoje „Sybil“:

„Jei per daug bijai susidurti su kažkuo, tada visiškai prasminga „užtemti“. Tada jums niekada nereikės žinoti, ko bijai“.

Tačiau ne viskas gali būti taip, kaip atrodo. Nepaisant oficialaus Amerikos psichiatrijos asociacijos DID pripažinimo, sutrikimas ir jo diagnozė jau seniai buvo ginčytini.

DID bumo pradžioje devintajme ir dešimtajame dešimtmetyje, daugelis psichiatrų pastebėjo, kad didžioji dauguma tariamų sergančiųjų buvo beveik identiški plačiausiai paskelbtam Sibilės DID atvejui, ir beveik nė vienam nepasireiškė švelnesni Christine Sizemore arba Louis Viveto simptomai.

Iš tiesų, vidutinis MPD (arba DID) sergantis asmuo demografiniu požiūriu buvo labai panašus į Shirley Mason – maždaug 30 metų amžiaus baltaodė moteris. Tai paskatino daugelį spėlioti, kad nepaprastas DID diagnozių padidėjimas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo socialinio užkrato atvejis, kai pacientai modeliavo savo elgesį – tyčia ar ne – po to, kai sutrikimas buvo pavaizduotas tokiuose kūriniuose kaip „Trys Ievos veidai“, „Sibilė“, ir pokalbių laidose, tokiose kaip „The Oprah Winfrey Show“ ir „Jerry Springer“.

Tai panašu į tai, kaip beveik visi pasakojimai apie NSO ir ateivių pagrobimus prasidėjo pagal iš esmės panašų modelį po to, kai aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose buvo išleisti populiarūs ateivių tematikos kūriniai, tokie kaip 1977 m. filmas „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of the Third Kind) ir 1989 m. filmas „Komunija“ (Communion).

Šis paaiškinimas yra ypač tikėtinas, atsižvelgiant į paprastai ekstremalų sutrikimo pasireiškimą didžiausio atgarsio DID atvejuose. Jei tokie dramatiški DID pasireiškimai būtų beveik tokie pat dažni, kaip teigiama pokalbių laidose, sutrikimą būtų lengviau diagnozuoti, o iki aštuntojo dešimtmečio būtų aprašyti daug daugiau nei 26 atvejai.

Tačiau nors žiniasklaida suvaidino svarbų vaidmenį perdėdama DID paplitimą, psichiatrijos sritis taip pat kalta dėl „vandens sudrumstimo“.

1960-aisiais Cornelia Wilbur paprašė psichiatro Herberto Spiegelio padėti patikslinti Shirley Mason, dar žinomos kaip Sibilė, diagnozę. Atlikdamas vertinimą, Spiegelis, nustebęs, sužinojo, kad daugelis alternatyvių Mason asmenybių atsirado tik Wilbur terapijų metu. Iš tiesų, Spiegelis nustatė, kad Mason yra labai paveiki, o Wilbur metodai apėmė daugybę hipnozės metodų.

Taigi didžioji Mason sutrikimo dalis buvo „sukurta“ per jos terapijos seansus, kai Wilbur ir Flora Schrieber, knygos „Sybil“ autorė, netgi prisipažino Spiegeliui, kad Mason turėjo būti diagnozuotas MPD, kitaip jų knyga nebūtų išleista.

Vėliau tyrėjai atskleidė panašų modelį Christine Sizemore atveju, pavyzdžiui, išsiaiškinę, kad jos trečioji asmenybė „Džeinė“ išryškėjo tik per jos terapijos seansus su Corbett Thigpenu. 2012 m. išleistoje knygoje „Ievos išžaginimas“ (The Rape of Eve) psichiatras Colinas Rossas apibūdina Thigpeną kaip neetišką ir išnaudojantį asmenį, manipuliuojantį Sizemore sutrikimu siekdamas asmeninės naudos.

Be to, priešingai nei pasakojama knygoje „Trys Ievos veidai“, Thigpenui iš tikrųjų nepavyko išgydyti Sizemore nuo jos DID. Tiesą sakant, jos asmenybė ir toliau skilo. Tik 1974 metais psichiatrui Tony Tsitos pavyko sulieti jos asmenybes ir leisti gyventi įprastą gyvenimą.

Šie nauji faktai savo ruožtu paskatino iš naujo įvertinti daugelį DID atvejų – taip buvo atrastas nerimą keliantis modelis. DID diagnozių bumas sutapo su kita pagrindine tendencija psichiatrijos srityje: ištrauktii užslėptus vaikystės prisiminimus.

Nuo Freudo laikų daugelis psichiatrų tikėjo, kad žmonių protas gali užgniaužti trauminius prisiminimus, tokius kaip seksualinė prievarta vaikystėje, ir kad psichoanalizės, hipnozės ir kitų metodų pagalba šie prisiminimai gali būti atgauti.

Ši koncepcija sulaukė didelio visuomenės dėmesio devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, kai ekspertų liudijimai gauti iš psichiatrų, teigiančių, kad atgavo savo paciento užgniaužtus prisiminimus, buvo naudojami siekiant priimti kaltinamuosius nuosprendžius keliuose aukšto lygio seksualinės prievartos bylose.

Deja, netrukus buvo išsiaiškinta, kad visa užslopintų prisiminimų samprata iš tikrųjų yra klaidinga ir kad pacientų tariami prisiminimai apie vaikystėje patirtą prievartą dažniausiai buvo klaidingi prisiminimai, kuriuos jų psichiatrai netyčia įsodino į pacientų protus.

Bet kuriuo atveju, kadangi DID klasikiniu būdu siejama su seksualine prievarta vaikystėje ir kitomis traumomis, daugelio tariamų DID sergančiųjų klinikiniai veiksniai taip pat buvo tik implantuoti gydytojų. Skaudžių prisiminimų demaskavimas sukėlė didelį skandalą psichiatrų bendruomenėje.

Taigi, nors DID išlieka pripažintu sutrikimu 2013 m. DSM-V leidime, šiais laikais psichiatrai yra daug neryžtingesni ir atsargesni jį diagnozuodami, nes pripažįsta, kad daugelis DID simptomų sutampa su kitomis, dažniau pasitaikančiomis ligomis, įskaitant šizofreniją, dėmesio stokos hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD), epilepsiją ir konversijos sutrikimus. DID sutrikimo pateikimas yra labai kultūriškai specifinis, nes daugelis kultūrų, tikinčių dvasios apsėdimu, nelaiko sutrikimo patologiniu.

Remiantis naujesniais diagnostiniais kriterijais, mokslininkai apskaičiavo, kad DID paveikia ne daugiau kaip 1,5 % visos populiacijos. Tačiau 1995 m. Johnso Hopkinso universiteto Medicinos mokyklos DID atvejų apžvalgoje psichiatras Paulas McHughas padarė išvadą, kad beveik visi atvejai rodo „amatininko ranką“, o tai reiškia, kad bent kai kuriems sutrikimo pateikimo aspektams tiesiogiai įtakos turi gydantis psichiatras.

DID, kaip psichiatrinės diagnozės, teisėtumas turi siaubingų pasekmių realiame gyvenime, ypač baudžiamosios teisės srityje.

1977 m. 22 metų Billy Milliganas buvo suimtas ir apkaltintas trijų moterų išžaginimu Ohajo valstijos universiteto miestelyje. Laukiant teismo, psichologė Dorothy Turner Milliganui diagnozavo disociatyvų tapatybės sutrikimą.

Per patį teismą Turner ir Milligano advokatai liudijo, kad išžaginimus padarė viena iš 10 Milligano asmenybių, o pats Milliganas neprisiminė savo veiksmų.

Remiantis šiais parodymais, Milliganas buvo paskelbtas nepakaltinamu ir 10 metų praleido psichiatrijos įstaigose, o 1988 m. buvo paleistas iš Ohajo psichikos sveikatos sistemos.

Šis ir kiti panašūs atvejai sukėlė teisės ekspertų susirūpinimą dėl melagingų teiginių. DID gali būti panaudotas nusikaltėlių, kurie siekia paneigti atsakomybę ir išvengti kalėjimo. Tačiau pastaraisiais metais Amerikos teismai apskritai atmetė DID diagnozių priimtinumą kaip įrodymą, remdamiesi tuo, kad moksliniai įrodymai neatitinka teisinio patikimumo standartų.